Miniatiūra apie mirtį, besipuikuojanti mokyklos stende.

Geltoniems lapams nukritus į duobę, ant karsto, šalia gausybės rožių, ir šaltam vėjui pakedenus tavo plaukus, pagalvoji, kodėl? Juk žinai, kad visi kada nors mirs, bet ašaros vis vien kaupiasi ir leidžiasi skruostais žemyn. Du stambūs vyrai su kastuvais ima užkasinėti duobę ir kaži kur tolumoje suklykia paukštis. O tu stovi, stebi ir galvoji, kodėl taip sunku atsisveikinti? Geriau gyventi, parodant, kaip tą žmogų myli ir gerbi. Koks svarbus ir artimas jis yra. Tuomet galėsi judėti toliau, nesigrauždama, jog tas žmogus taip ir nesužinojo, kaip jį myli. Tai sunku. Ne visada pastebime žmones, esančius šalia, ir tik praradę suprantame, kaip mums jų reikia. Ant žalios kalvos, šalia eglyno, atsirado dar vienas kapas. Žmonės užkrovė jį baltomis gėlėmis ir pamažu ėmė judėti iš kapinaičių. O kažkur tolumoje vėl suklykė paukštis ir dar keli pageltę lapai nukrito ant baltų gėlių vainikų...