Ryški violetinė spalva

2007-ieji metai.

Mano fizikos mokytojas sakydavo, kad mūsų savaitės yra kaip spektrai, o dienos, kaip septynios atskiros spalvos, tolygiai išsidėsčiusios paletėje. Jos visos skirtingos, kartais kartojasi, kartais susimaišo, susilieja ir atmintyje negali jų atskirti.
Neįstengiu atsiminti ką veikiau 2007-ųjų metų sausio tryliktąją, visada ją užmirštu, yra pasaulyje gyventojų, kurie apie šią dieną žino daugiau už mane. Bet puikiai prisimenu dieną po jos. Tą sekmadienį išsiskyrė mano tėvai.

Rytui spragsint lange, pirmaisiais saulės blyksniais, apgaubiau savo galvą pagalve, nes mažasis brolis gretimame kambaryje vėl šėlo kaip verdantis. Ir taip kiekvieną išeiginių rytą! „Lauk iš mano burtininkų karalystės! „ - sušunka jis ir sviedžia kamuoliuką į sieną. Kažką išrėkiu vardan tylos ir užmiegu šviesoje, rytui įsirioglinus ir į mano kambarį.
Tą sekmadienį ėmiau rašyti dienoraštį.

2007 01 14. ... Laimingas pusgalvis brolis, jam nė motais, svarbiau, kad kompiuteris su monitoriumi liktų kartu. Jis net neverkė. Ar jis bent žino ką tai reiškia, kai gyveni septyniolika metų greta jų dviejų? Ir nesužinos. Norėčiau pacituoti. Brolis: „Tėti, ar tu išvažiuosi į Panevėžį? „ Tėvas: „Ne, sūnau, kodėl turėčiau? Liksiu čia, netoliese jūsų“ Brolis: „Bet visi išsiskyrę tėčiai išvažiuoja į Panevėžį. Adomuko tėtis išvažiavo į Panevėžį“. Ir tuomet visi ėmė džiugiai juoktis, išskyrus mane...
... Jie sakė, liksią draugais. Ir mes gyvensime mamos pusėje, šalia tvirtos tėvų draugystės gijos.
... Ar aš bliuvius? Mokykloje niekada nebuvau apsiverkęs prieš visus. O kiek kartų buvau susižeidęs: alkūnę į radiatorių šalia suolo (tą kart pamaniau, kad mirštu, nes pataikiau į nervą); nuo laiptų nukritęs, kai nešiau padėklą su sriuba ir kotletu; su petarda nudegęs delną (kasmet); bėgdamas pliekiausi į atsidariusias duris, galva; bėgdamas pliekiausi į priešais bėgusį vaiką, veidu; kiek muštynių; kiek patyčių, per choreografiją apsimyžau. Ir nė karto neverkiau...
... Peace.

Tą sekmadienį atsikėliau vėlai. Praėjusią naktį šokau valsą mokyklos aktų salėje, su tokia pasenusio veido mergina, kuri glaustė savo ilgą smakrą ant mano peties, kai to neprašiau. Tuo tarpu, mano draugas Arnas buvo užlaužęs vieną lėlytę, kurią mes abu visada troškome ištirti. Žinoma, po vieną, privačioje situacijoje, be jokių blakių, ar rakto skylučių. Vakar buvo Arno naktis. Vis dėlto už šokį laimėjau žalią puodelį, su pudeliukų iliustracijomis, kurie atrodė tokie išdabinti, bei klusnūs, lyg padvėsę. Ir tą naktį, truputį girtas, vienas parsibeldžiau namo, keliais, sultingais žibintų paklotomis šviesomis ant sniego.
Tėvas gamino pietus. Dideliu mediniu šaukštu maišė plovą dideliame nerūdijančio plieno katile. Jis labai mėgo kulinariją. Kartais kviesdavo į svečius gausybę žmonių, vaišindavo egzotiniu maistu, indišku, kinišku ir klausydavo virtines komplimentų. Jam nuolat maga parodyti save.
Mano tėvas elgėsi su manimi keistai, pasikvietė prie viryklės ir ėmė mane mokyti:
-Noriu tave kai ko išmokyti, sūnau, -tarė jis ir rankogaliu perbraukė savo apgaravusią pliką kaktą.
-Ko?
-Kaip gaminti plovą.
-O kam man reikia? -abejingai gūžtelėjau.
-Kam tau reikia!? Juk kažkada gyvensi atskirai, sūnau, tau būtų naudinga ką nors išmokti.
-'Ką nors' mokausi mokykloje. -vis priekaištingesniu tonu ėmiau ginčytis.
-Aš mačiau tavo pastangas elektroniniame dienyne, nieko tu nesimokai, -linktelėjo jis, suraukęs storas lūpas.
Ėmiau rausti, žinojau kas laukia. Prisiminiau prevencinį posėdį su ponu direktoriumi, kuris vyko dėl mano suglebusio lankomumo, dar prieš atostogas. Bet, regis, tėvas apie jį nesužinojo.
-Elektroninis dienynas, na ir kas? Visi mokykloje kalba, net ir mokytojai, kad jis neveikia... noriu pasakyti, jis nepasiteisina.
Tėvas nieko nesakė ir toliau spoksojo į skrundančius mėsos gabaliukus katilo dugne, kaip į hipnotizuojančią, spalvingą atsiminimų liūlyną.
-Neapleisk mokslų, tu esi labai gabus, sūnau.
-Gerai.


2007 01 17. ... Tėvas kraustosi į Pašilaičius. Ir jis gyvens ne vienas! Mama sako, jis jau senai su ja draugavęs, dar tada, kai tik atsikėlėm iš Kretingos, kai gulinėjome su broliais ir seseria ant grindų, bute, Goštauto gatvėje ir kojomis kilnojome kėdes, iš neturėjimo ką veikti. Dar tada, kai aš nešiojau tą juokingą repišką kepurę, riestu snapeliu ir ieškojau veide spuogų. Tada, kai buvau pamilęs savo auklėtojos dukrą; kai nepaaiškinamai didžiai troškau važiuoti į Korėją; kai tėvas imdavo negrįžti iš darbo ir mes pergyvendavome. Jis jau tada su ja šmiki šmaki. Be to - ji lenkė, iš Varšuvos...

2007 01 18. ... 'What are your plans for the future? ' Šiandienos tema anglų kabinete, o mes su Arnu atšvilpėm į pamoką apsipūtę! Paskui mus išvarė į koridorių už besaikį piktnaudžiavimą gera nuotaika...

2007 01 23. ... Vakar susirgo mano mažasis brolis, tas, apie kurį taip negražiai rašiau, pačioje pradžioje. Iš tikrųjų jis nėra pusgalvis, jis tik besišypsantis vaikis, jo akys, kaip spinduliai, sužybsi. Turėčiau džiaugtis jo žavesiu, bei gebėjimu nesiskirti su gera nuotaika, kai aplink tolsta visos galaktikos. Daktarai jam nustatė ūminį artritą...
... Man labai neramu dėl brolio. Labai. Gerai net nežinau kas tas artritas, beje, mano močiutė juo serga ir ji labai kankinasi! Tėvas sako, kad nereikia panikuoti, esą viskas visada yra kur kas geriau nei kalbama...
Ligoninėje jis pats jauniausias tarp šešiolikmečių krepšininkų, pakirstų per sąnarius. Jis nuolat apsupty. Atėjus į palatą užuodžiu pradarytus jogurtų pakelius ir juose subrinkusius avižinius dribsnius. Jis miegojo. Mano sesuo ir paauglys brolis tupinėjo aplink stalelį ir rankiojo nubyrėjusius dribsnius. Mama ir tėtis nebedrįsta užsiminti apie skyrybas, aš stebėjau, kaip jiedu susikibę žiūrėjo į besikilnojančią brolio krūtinę, jam miegant.

Tą sekmadienį sočiai snigo milžiniškais vilnos putėsiais, jie lėtai leidosi žemyn sėja, nesipriešino vėjui, lyg pamiršę gravitaciją. Daug ten anapus lango prisnigo ir mes su broliais išėjome į lauką.
Paauglys brolis retai išlįsdavo į kiemą, tam buvo priežastis, dėl kurios nei pats aš nebūčiau drįsęs ten rodytis dažniau nei kartą per pusmėnesį.
Sykį namuose buvome tik mudu panižusiais nagais ir visai ne skundeivos, o tylūs kaip vorai paluby. Tėvas buvo išvežęs televizorių, o ant stalelio, vietoj šio prašmatnaus įrenginio, tupėjo keletas molinių vazonėlių su gėlėmis. Labiausiai už viską nekentėm gėlių. Apsitarę, jog mama, o juolab tėvas, niekada nepastebės dingusio vazonėlio, čiupau už laibo pūkuoto gėlės kotelio, kuris vargiai nulaikė sunkiasvorį vazoną. Ir švyst pro langą ant asfalto. To buvo negana. Brolis taip pat norėjo pasireikšti.
Kiemo aikštelėje sustojo baltas automobilis, išlipo vyrukas su portfeliu ir languotom kelnėm. Mes jo nepažinom, nes abu buvom be akinių, kuriuos dėvėdavome tik tada kai žiūrėdavome televiziją. Tai buvo mūsų kaimynas, dažnai užeinantis į svečius, pasivaišinti tėvo paruoštais skanumynais. Mes jį stebėjom per langą, ketvirtame aukšte, spoksojom į jo sprandą, stebėjom, kaip jis nieko nenutuokia, nepažinome kaimyno net jam ir atsigręžus į mūsų pusę. Brolis sviedė kiaušinį, kurių šaldytuve buvo per daug. Jis ištiško ties kaimyno koja. Vos tai išvydę susmukome ant žemės ir raitėmės iš juoko. Brolis pirmas pakėlė galvą virš apatinio lango rėmo, persigandęs įžiebė burnoje dantų virtinę ir griuvo prie manęs, ant grindų, atgal į apkasą. Susiėmęs už burnos išreiškė savo susirūpinimą dėl to kas įvyko. Esą tai buvęs mūsų kaimynas, programišius ir jis pastebėjęs neklaužadą lange.
Po šio įvykio programišius kurį laiką nesirodė mūsų namuose, o brolis neišėjo laukan.
Mes trise prabridome, sniegui čežint paduose, iki pamiškės anapus gatvės, ten sudeginome keturias petardas, išgyvenusias naujuosius metus, jos pakilo į dangų, kaip neilgai trunkančios aukso dienos ir dingo sprogime.

2007 01 26. ... Mažasis gerokai atsigavo. Mes taip pat... Tėvas davė kyšį daktarei ir seselėms...
Viskas bus gerai...
Poryt jis grįš namo...

2007 02 03. ... Šiąnakt kažkas balsiai sprogo, apačioje, prie medžių, netoli plastmasinės vairuotojų tupyklos. Tai supurtė mane sapnuose. Manau tai ženklas. Esu skaitęs ir galiu net pacituoti tokią ištrauką, nors, manau - neprireiks, ten yra rašoma jog aplinkoje nutinkantys keisti reiškiniai yra ne kas kita, o ženklai. Reiškinys susijęs su dideliu garsu būdingas ženklui, kuris ragina maištauti. Vadinasi man, kaip šeimos nariui, teks sunkiausia misija - gelbėti situaciją.
Kai mano brolis gulėjo, jiedu glaustėsi kartu kaip žvėreliai šaltą žiemą. Juos reikia gerokai supurtyti, vėl. Pirmadienį po pamokų liksiu draugo namuose, išjungsiu telefoną ir pradingsiu, po perkūnais!...

Tą sekmadienį, vakare, tėvas į namus užsakė picą. Kiekvienam atskirai. Man tokią plačią, lanksčią, su špinatais ir saliamiu, o kai žiojausi kandimo, rodėsi, jog atkąsiu gabalėlį sekmadieninio išsipildymo, kaip sakė kunigai per Kalėdas. Man tėvai net vyno įpylė į taurę ir savo žvilgsnius jie adresavo mano akims, kai skambtelėjo aukšta krištolo gaida.
Vaikai nesustodami šnekėjo tarpusavyje kaip beplunksniai, lizde, mama kalbėjo apie savo nuomonę tėvui, o tėvas galvojo. Aš džiaugiausi prasidėjusiu sekmadienio vakaru.

2007 02 05. Aš pas Arną, dabar jau vakaras. Pildosi mano planas, jis džiaugiasi galėdamas man padėti. Šį vakarą jie supras, kokia svarbi yra šeima! Štai taip. Nieko neveikiam, tik rūkom žolę ir valgom koldūnus. Arno mamos nėra, o močiutė snaudžia savo kambary, žilų plaukų sklaidoje. Arnas pasikvietė savo mergužėlę, kurią nudžiovė iš mokyklos šokių vakaro. Ji buvo reta gražuolė, talentingai patraukli ir seksuali, bet man ji nustojo patikti, nes labai negražiai kalbėjo apie žydus...

2007 02 06. Nusprendžiau šiandien dar negrįžti namo. Mes nenuėjome į mokyklą, miegojome iki pusiaudienio. Pažadino telefono skambutis virtuvėje. Tai buvo mano mama, ašarotu balsu ji klausė Arną, apie pradingėlio sūnaus buvimą. Arnas mikliai sumelavo ir aš, gulėdamas tolimame kambaryje ant lovos, pajutau širdies permušimą mamos krūtinėje ir mane kažkas nusmaugė, kartu su visais protestais. 

Tą sekmadienį, vakare, mama prausėsi vonioje, o tėvas atrėmęs nugarą į šiltą radiatorių, nuleidęs galvą, sekė savo nuogus pirštus. Įsistebeilijo į rėžį ant storo piršto, kur kadaise kaito auksinio žiedo spindesys, dar tada, kai tėvas nebuvo kažkur jo pametęs. Paskui pakėlė savo lauralapių spalvos akis, tik jos buvo peršlapusios nuo drungnų ašarų ir pasakė:
-Vaikai, aš skiriuosi su mama.