Skundas

Aš alkanas
ir senas, kaip sekundė,
o seni namai,
seni medžiai ramūs,
su lietumi
su ašarom, per pusę,
pasigailėjimo vertas -
mano skundas.

Tarp senų
namų, medžių
jauni keliai, takai,
kaip gyvatės rangos
ir apkreiktas lapais
mano senas sodas,
mano senas namas,
vyšnių,
obelų šakos storos
tarsi rankos
ir svetimoj žemėj
ilgimės
senų namų,
avilių, nusėtų
lašais ir lapais
lyg bučiniais
ir vaikai
išmaldos prašyt
nemokantys
iš senų namų,
niekur neis
ir ilgai gyvens -
užuodę Laisvę
į mane panašūs -
tetos, tėčiai, mamos,
rudenėjantys -
laukai, miškai,
laiškai ir telegramos.

Regiu jauną moterį
į tave panašią,
prie krūtinės
telegramas,
ir laiškus spaudžiančią.
Per dienas, naktis
šalti vėjai gaudžia
ir girgžda,
dangaus beieškančios,
savyje susigniaužusios
žemės ašys.

Aš alkanas
ir senas kaip sekundė
ir plaikstaus pavėjui
kaip lengvas dūmas
ant rankų lyg šakų
iškeltas mano skundas,
ir man po kojom
dūzgia bičių, žmonių
vos girdimas amalas
ir aš, netekęs amo
sustoju ir nusikvatoju,
o virš senų namų ir sodų
gulas, mano rankos,
kaip šakos sausos,
pakirstos
ir nusibodusios.