Nusikaltimas

Žiūri, žiūri
žemažiūrė -
plyšta storas rūko
žiurstas ir žiežirbom rūbai
sušvinta po liepom.
Gomurys, kaip šienas džiūsta
ir krinta - uždraustas vaisius.

Ir saulė meta žiedą
iš ežerų, upių rūko,
nemokančiam gerbti medžių -
kirviui, savo priešui
ir dagių, kopų - nerimą žadina
ir nulipt laipteliais žada.

Nekaltas nusikaltimas
ir žmonės, saulę,
kaip duonos kepalą prariekę
ir slegia, iš debesų
sidabrinį sūrį
ir žemėj miršta,
kas ugny nesudega,
ne mirti, o gyventi reikia.

Ir iš po medžių
varinė saulė pateka
ir nežinia, iš kurios pusės,
drungni vėjai pučia.
Rugsėjis, kloja patalus
ir mums, kaip svečias
ir paskutiniai, šilti vėjai -
nusineša pasakas bobučių.

O baimės akys - didelės
ir paskutiniai žiedai sminga
į žvaigždėtus veidus,
o mintys, žolės sudygusios
gena vaikus ir gyvulius į vidų.

Ir šuo, nusiveja,
kumpanosį senį
ir išgąsdina juodvarnius
į šiltus kraštus, neišskridusius.
Tėvui šulinio, neiškasiau
ir nežinau, ko man, neramu,
gyvenu lyg be namų
ir per dienas, naktis -
tirpsta pirmas sniegas,
o aš, tašau kryžių
iš juodo akmens ir medžio
ir didžiulius akmenis
į nustebusį kiemą vežu,
ir nugrimztu pamažu
į vakarės saulės liepsną.

Ir tu, atsidursi
sutemų karalystėje
ir valgysi obuolius
ir gersi vaistus
ir eisi, apledėjusiais keliais
ir laukinę saulę
kaip saulėgrąžą
palauš vėjai.

Pradraskytas rūko žiurstas
ir apraizgytos,
voratinklių virvėm rankos
ir žiūri, žiūri
žemažiūrė -
žavingos, moterų formos
ir visi, staiga, nudžiunga -
pavasaris,
kas pas mus
šiauriečius
apsilanko.