Susipažinkite: tai Františekas (1)

              Neteko domėtis, ką jaučia knygą rašantis žmogus. Ir ypatingai,  kuris jos anksčiau nerašė ir net nebandė tai padaryti. Man gi šie užrašai – nelengvas vargas. Labai dažnai parašyti fragmentai nelyg išnyksta. Jų nematau. O prieš akis  krūvon susigrūda žmonių veidai. Vieni raukšlėti it naginės. Kiti švarūs, gražūs it obuoliukai. It jaunatvė. Ir tik jų akių smalsumas išlaiko  nepajudinamą pastovumą -joms įdomu žiūrėti  man į veidą. Atrodo, kad nieko labiau rūpimo joms nėra ir negali  būti, o tik tai, kaip sužinoti, kokius  tolimesnius  nutikimus parūpins man manoji dalia-lemtis. Nei žegnone, nei kitokiais  būdais nebandau atsiginti nuo šitaip dvasią varginančio reginio, nes jau esu įtikintas, kad tai mano dalios dalužės būtinoji palyda. Bet ji ne dėl mano personos apsaugos. Jos misija kitokia ir kai man labai reikia, tai pamatau, kaip iš veidų sangrūdos  išsiskiria tas veidas, kuris pasirengęs būtiniausiai paramai.
  Prie tokių matymų įpratintas palaipsniui. Pradžioje net nesuvokiau, kad tai į mano gyvenimo daržą įmestas naujas reiškinys. Nesinori beatodairiškai  kitiems liudyti jo pradžią, bet pats sau sakau, kad ir šis reiškinys atsirado su Mindaugo pasirodymu mūsų bute Vilniaus Naujininkuose.
  Nuo to momento, kai Mindaugas išėjo iš namų, iki kelionės į Šilinių kraštą dar buvo nemažai laiko, tačiau širdin giliai įsiskverbė nuojauta, kad iš ten ne taip greitai sugrįšiu. Niekuomet lig tol nežinojau, kad mūsų bute yra bent kiek reikalingesni daiktai, kurių galėčiau pasigesti išvykęs į kelionę. O tą kartą pradėjau dairytis – šliaužiojau akimis po vieno ir kito buto kambarių sienas, ieškojau, kas padėta ant staliukų ir knygų lentynose. Net buvo smalsu žiūrėti pro buto langus ir matyti tuos pačius, jau apie trisdešimt metų  sopulingus vaizdus  - lig šiol jie man nebuvo bent kiek mielesni. Dzievulis Naujininkų neapdalijo nei grakštumu, nei prasmingesne istorine praeitimi, nors... tiesą  sakant, ne ką apie tai žinau.
  Arčiausiai buto langų prisikišę kiti penkiaaukščiai, pažymėti iš rytų pusės nr. 22 iš vakarų – nr. 26. Į jų šiaurinius galus, įskaitant ir mūsiškį penkiaaukštį, atsiremia vaikų darželio kiemas, bet akimis užkliudyti jo teritoriją pro buto langus labi nepatogu. Ir gražiausias vaizdas atsiveria, žiūrint link aerouosto, link Burbiškių. Čia pat gili dauba su geležinkelio atšaka, o už jos jau lyg ne miestas, o tik jo teritorija - ten ir karvės, ir avys, ir ožkos. Ten sodinamos bulvės ir sėjami javai. Ten ir žmonių sodybos, dažniau aptvertos  tvoromis, lyg bandant neįsileisti miesto santvarkos  į dar valstietiškai tvarkomas valdas. 
  Stoviu prie lango, žiūriu Burbiškių pusėn ir matau, kaip prieš akis susikupetavo visa krūva veidų. Nedumblėti, švarūs, įdėmūs. Ir ne tik labai smalsūs, bet ir ne mažiau paslaugūs – atrodė laukė, kad į kurį nors įsižiūrėčiau geriau ir šitaip suteikčiau teisę išsiryškinti, ūgtelėti kitų veidų mozaikoje. Tą kartą bene labiausiai įsiminė mano bičiulio Františeko veido išraiška. Net šyptelėjau, o po valandėlės dar ir paklausiau:
    - Girdėjai, kokius žodžius apie tave sakė Mindaugas. Esą, moki laikyti liežuvį už dantų ir gali būti, kad buriantis į didesnę krūvą, būsi vienas iš pirmesnių.
  - Taip tikriausiai ir bus, - pasakė kitas mozaikoje įgrūstas veidas. Ir nebuvo sunku pažinti, kad tai Vytautas Mačionis. Akys geros, šiltos. Atrodė laukė, kad paprašyčiau jo padainuoti partizanų dainą. Bet tylėjau ir tuomet jis vėl:
  - Tikiuosi, kad po Františeko „buriantis į didesnę krūvą“ prireiks manęs. Nežinau, kas iš mano pažįstamų išsaugojo tokią gerą atmintį, kaip aš.
  - Nesigirk, Vytautai, nesigirk, - nutraukiau mintyse jo kalbą. Nors jis kalbėjo tiesą ir įtariau, kad  nedaug kas galėjo su juo varžytis atminties galia.
    - Tau pirmiausia draugai, o žmonos vėl nėra, - atsiliepė iš veidų mozaikos žmonos balsas.
    - Atleisk, mamul, - pasakiau jai. Mindaugas prašė tave patikinti, kad jis ne latras.
    - Taip ir patikėsiu. Tavo draugų kompanijoje ne vieno tokio nebuvo ir nemanau, kad kada nors bus, -  nelinksmai pasakė žmona. Ir mačiau, kaip  jos  žodžiams sukluso trys sūnaičiai ir dukraitė.
  - Močiute, Františekas irgi latras? - pasiteiravo Povilas
  - Irgi? - perklausė brolį Milda.
  Simonas su Ignu santūriai tylėjo, bet aiškiai matėsi, kad močiutės atsakymai ir jiems buvo įdomūs. 
  - Šis irgi, - pripažino  močiutė ir pridūrė, - Jūsų dziedulis, anūkėliai, niekuomet  nesugebėjo  turėti gerų draugų. Tai jo nelaimė, bet mano dar didesnė. Te jus, anūkėliai, Dzievulis apsaugo nuo tokios dalios. Ir ypatingai tave, Mildute.
    - Tu teisi, mamul, - pasakiau  jai, įsispoksojęs mintimis į  jos veidą ir nusišluosčiau sudrėkusias ašaromis akis. Buvo liūdna girdėti, kad jeigu valkata, jeigu girtuoklis, tai jau ir - amen. Jau ir nuvainikuotas kaip žmogus. Kad ir kokie bebūtų rūstūs tokių teismų nuosprendžiai, tačiau žinojau ir žinau, kad atsisakyti šių žmonių draugystės niekuomet nenorėdavau, nenoriu ir nenorėsiu.
  Veidų mozaika pagaliau išblėso, išnyko, tačiau mintyse dar ilgokai kaip sugebėdamas gyniau save, bet pirmiausia, žinoma, ištikimiausius draugus. Ir iki šiol manau, kad jie tikrai to nusipelno. Ot, pasižiūrėkite kad ir į Františeką. Man norėtųsi, kad jo vardas ir pavardė kiekvieno mūsų atmintyje užsiliktų nuo pat šių užrašų pradžios. Esame vienmečiai. Iš vienos  Kabelių parapijos. Net to paties Šklėrių sodžiaus. Per netrumpus dešimtmečius mūsų santykiuose būta visko - net kumštynių, tačiau jokie nesusipratimai neapkartino mudviejų  bičiulystės. Ir dabar nedaug kas net Šklėriuose prisimena, kad Františekas vaikystėje turėjęs  kitą pavardę, tačiau atsitiko taip, kad po vieno laimėto paraistėje mūšio mano bičiulis atsisakė savo pavardės. Jam leidus perspausdinu jo laiškutį, parašyta mano sūnaičiui Povilui.
      „Antra valanda nakties. Rašau, o aplinkui mane pelėdos, pelėdos... Ir ta, kuri it šaldytuvėlis su atkeliama galva, ir ta, kuri parvežta iš Indijos, ir ta, kurią tavo mama nupirko Kaziuko turguje. Ir tos, kurios iškirptos iš paveikslų... Sutik, Poviliuk, kad  vis tiek gražus paukštis pelėda. Man jis ypatingai gražus. Ir manau, kad  ne tik todėl, jog pelėda iš tikrųjų graži, bet ir todėl, kad  mano senstanti atmintis  dažnai sugrįžta į vaikystės laikus, į tuomet ten vykusius karus, kuriuose tekę pakariauti ir man. Nesmagu prisipažinti, bet suprantu, kad tylėjimas nuodėmės nepanaikina, todėl prisipažįstu, kad vieno mūšio metu nuo mano gan taiklios rankos žuvo ir Šklėrių raisto pelėda. Kai ją pamačiau paraistėje tupinčią po karklu, tai ji atrodė tokia siaubinga, kad Dzievuli, Dzievuli... Atrodė, nei visame pasaulyje, nei bet kokioje pasakoje nėra baisesnio žvėries. Širdis drebėjo, rankos irgi, tačiau bėgti ir slėptis atrodė dar baisiau. Prisirinkau akmenų, lazdų, na ir... pirmyn. Ir buvo aišku, kad tegali  būti tik du dalykai - arba jos, pelėdos,  mirtis arba mano, Františeko. Ir pagaliau  vienas taiklus lazdos metimas nulėmė mūšio baigti - Františekas išliko gyvas, o Šklėrių raisto pelėda - ne. Kai baimindamasis prisiartinau prie jos ir paėmiau ant rankų, ji buvo labai plunksnuota, didelė, bet lengvutė, lengvutė. Todėl jau tuomet kilo įtarimas, kad ji žuvo ne nuo mano lazdos, kad mirtis ją ištiko dėl kitos priežasties ir, žinoma, gerokai anksčiau. Manau taip: pelėdos juk irgi miršta, vienos gal sudraskytos plėšrūnų, kitos gal nudobtos negero žmogaus, bet tikriausiai yra ir tokių, kurios miršta savo mirtimi. Šitoji turbūt mirė būtent šitaip, tai yra savo pačios  mirtimi. Neturėdama jėgų išsilaikyti  medyje, nusileido ant pievelės karklo pavėsyje, atsisuko veidu į artėjančią mirtį ir numirė prie savo namų, prie Šklėrių raisto..   
  Tai toks, Poviliuk, mano pirmasis susitikimas su mano sielai mielu paukščiu. Ir dabar, kai naktis, kai visos pelėdos kažką veikia, man irgi  norisi būti kartu su jomis ir kažką daryti“.
  Praėjo metai, kiti, ir dar kažkiek, kaip vieną dieną Šklėrių sodžius išgirdo, kad tikroji  Františeko pavardė yra Pelėda. Nei senas, nei jaunas ir niekas jį pažinojusių, žinoma, tuo netikėjo ir dėl to Františekas nesielvartavo, tačiau jo dokumentai, žymėti valdžios antspaudais, buvo kategoriški, kaip ir visos vėliau  sekusios valdiškos darbovietės - paskutiniuosius metus Františekas Pelėda dirbo Lietuvos nacionalinio radijo redakcijoje, rengusioje laidas užsienio lietuviams. Paliko ją neatsisveikinęs, nes, pasak jo, nebuvo kaip, kadangi buvo kilstelėtas į televizijos bokštą ir, stuktelėjus koją į sėdmenis, paleistas kristi žemyn.
    Liūdnai-linksmai pasakojo:
    - Nemaniau, kad toks reginys galėtų publikai kelti pasigėrėjimą, bet žiūriu, kad net mano viršininkas suskato nepasivėluoti į renginį. Pranašysčių  būta visokiausių - vieni manė, kad nuo televizijos bokšto nukrisiu į virvės kilpą, kiti - kad ant geležinkelio bėgių po traukinio ratais, dar kiti, kad plumptėlėsiu į Neries ar Žaliųjų ežerų vandenis. Ir žymiai geresnę lemtį pranašavo Juozas Kalvis.  Esą Františeko Pelėdos  kritimo trajektorija aiški  kaip diena. Girdi, niekur kitur jis nenukris, o tik į spirito bačką.
  - O velnias, kaip tau nepasisekė, - klausydamasis jo pasakojimo suplojau delnais.
  -  Net labai nepasisekė, - sutiko jis. - O kai supratau, kad nukritau netoli Kariotiškių šiukšlyno, tai toks apmaudas užgriuvo, kad nelinkiu to pikčiausiam priešui.
    - Dėkokim Dievui, kad sveiki, - pasakiau už save ir už jį...