vakarais susirenka šmėklos
išsirikiuoja kaip kareiviai
visuose kambario kampuose
ant palangių
jų akys švelniai žalios
piktos neatrodo
stebiu jas
jos kalba nesuprantamai
rodo keistus ženklus
tarsi už nugaros stovėtų
tik joms matomas kažkas
šiurpas nubėga skruostais
ir pirštų galiukais
nėra nieko
tik senas mano bendrakeleivis
pragertu miestiečio veidu
skaičiuoja akimirkas
tik laukimas užsnūsta
nakties gniaužtuose