Beveik neįžvelgiamu plonyčiu pavadžiu
veduosi pririštą didžiulį piktą žvėrį
jis blaškosi, riaumoja, ištrūkti nuolat bando
tai staigiai išlekia į gatvę,
tai ant tramvajaus stogo šoka, ar nagus
į naujutėlaitį automobilį galąst mėgina
Kantriai tempiuosi jį į teatrą, kiną
su draugais į vakarėlį, šeimos susiėjimus,
gimtadienius, krikštynas, net atostogų kartu važiuojam -
ant galinės sėdynės įsitaisęs dažniausiai urzgia,
o kartais peršoka į priekį, - į vairą įsikimba,
Ar man į ausį krimsteli norėdamas pagąsdinti,
o vakarais jam paausį paglostau,
tas riaumoja, niršta, piktai dantis iššiepia,
sugraužia kokį veidrodėlį, tapkes,
kartais knygą, ar labai brangų prisiminimą;
ir nuolat tyko kiekvieno mano krustelėjimo bei nusisukimo.
Taip vis dažniau atsisuku medžio šakai į langą atsitrenkus,
pirštais į stalą subarbenu, koja trepteliu,
krūpteliu dažniau vėjui rytais langines varstant
ir išeinu į lauką gal net parūkyti,
o dūmų ratilai mažu plonyčiu pavadžiu nutįsta...
Ir vis tvirčiau žingsniuoja mane jis prisirišęs, -
tokį piktą ir nematomai žvėrėjantį.
Vėl, šitas tekstas mielesnis už kitus, nes natūraliai skambantis. Miela tokį eilių perskaityti, kaip kokį jaukų žvėrį už pavadėlio išsivesti pasivaikščioti.
Priminė Kastanedos mistiką - savas "žvėris" visada čia - už kairio peties per metrą atgal ... , toks ir katinėlis nekaltas :) , o pabaigai dūmelis - per silpna, norisi tvirtesnio akcento ... 4
labai tas žvėiūkštis jau katiną primena. tikrai, katinai taip ir elgiasi, nū (: manau pabaigoje galėjai kažkaip koncentruočiau sužaisti. nes viskas taip ir pasibaigė it dūmas, išsiliejo. pritrūko trinktelėjimo.