Sekmadienio svečias (2)

            (...)  Tačiau tai nebuvo įdomu raidėms A ir B.
    – O  kur dingo kiti dainelės posmai? – susirūpino.
– Iš tikrųjų, nereikia palikti neužbaigtų darbų, – pripažino Mindaugas. – Ir daina gera tik tuomet, jeigu pabaigą turi.

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionių pasakos gražios.
Karietą seną pasikinkė,
Kur reiks – liūdės, kur reiks – dainuos.

Jai nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt lemtim, tikėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tai, kas buvo prieš mane.
 
    Klausiausi, tylėjau ir lyg kelmas tekėjaus smala. Neatrodė, kad galėčiau jausti skaudulį, kad ir užduotas lazda. Mindaugo dainavimas buvo labai tylus, prislopintas iki kuždesio, bet mano ausims ir širdžiai tai buvo gražiausia daina, o dainininkas vertas aukščiausiojo apdovanojimo ir sutartinų visos Lietuvos aplodismentų.
    Paskui vėl tylėjom. Aš, galvodamas apie tai, kad greitai reikės numirti, nes kai žmogus netikėtai patiria tokį džiaugsmą, jam, padėkojus Dievui už tokią malonę, dažniausiai nieko geresnio nebelieka. Ir tokia mirtis nebūna sunki.
    – O jūsų balsas tas pats. Nakties balsas, – slystelėjau atgal į sapną ir susigėdau. Nereikėjo kartotis ir kalbėti, kas jau pasakyta. Atnešiau  butelį degtinės, pripyliau iki kraštų stikliukus ir pagarbiai kilstelėjęs:
    – Būkime, pone, sveiki.
    Išgėriau kaip su  Grąžvydu Tučkumi – nepalikdamas nei lašelio. Mindaugas sąžiningai pasekė mano pavyzdžiu. O netrukus iš jo lūpų:
    – Atsiprašau, kad kažkas turi tokį mano balsą. Tačiau teisybė, kad šiandien  gan intensyviai galvojau apie Radijo karietą. Maniau, kaip būtų nuostabu, jeigu atsisėdęs joje, galėčiau kuriam laikui dingti iš Vilniaus.
    – Dingti? Iš Vilniaus?
    – Vilniuje šiuo metu nesijaučiu saugus. Nežinau, kaip tai atsitikę, tačiau nebuvo pagalvota, kad man Lietuvoje, kai prasideda rinkiminė kampanija į Aukščiausiąją valdžią, yra pats pavojingiausias laikas. 
    – Kodėl būtent jums?
    – Kiekvienam savo lemtis, pone. Jau sakiau, kad ne į visus klausimus galėsiu atsakyti. Nepykite, bet taip reikia. Ir jeigu galite, nemanykite, kad su jumis kalbasi valstybės nusikaltėlis, vertas Mečio Laurinkaus ir Lukiškių kalėjimo globos.
    – Į krūtinę, plėšydamas ją, slinko dar vienas jausenos kalnas. Bet neskaudėjo. Ir tai, kas joje buvo gera, pasiliko vietoje.
    – Sekmadienis. Juk taip, pone? Šiandien sekmadienis. O kodėl? Iš kur jis? – kilstelėjau į viršų „Senojo testamento“ knygą. Man patikdavo paskaitinėti ją ir dažniau  „Pradžios knygą“. O kai ką net mintinai buvau išmokęs. Pavyzdžiui: „Ir jis palaimino septintąją  dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po viso darbo, kurį tverdamas Dievas buvo atlikęs“. Bet gal suklydau, pone?
    – Ne. Jūs nesuklydote. Tačiau jeigu nesunku, vadinkite mane Mindaugu. Be „pono“. Be „tamsta“,  be „Jūsų Ekscelencija“ ir bet kokių kitų priedų. Mindaugas ir tiek, ir tik. Tai būtų šaunu, nes man šis vardas, manyčiau, mielesnis negu kitiems Mindaugams. Bet sakau, jeigu ne-sun-ku, –suskiemenavo.
    Tuomet sąmonės mažyte kruopelyte suvokiau, kad į mano lemtį įsirango neįprasti dalykai. Mindaugas neslėpė, kad jam Vilniuje pavojinga ir kad, nelaimei ištikus, neapsieitų be Lukiškių kalėjimo. Tačiau nė sekundėlę nesuabejojau jo taurumu, sąžiningumu. Net ir pasąmonėje nebuvo užuominos, kad galbūt tai talentingas sukčius, vienas iš gausiai Lietuvą užplūdusių įvairios rūšies nusikaltėlių. Tačiau jeigu kas manytų, kad jau tuomet įtariau jį esant tuo, kuo iš tikrųjų  buvo ir yra, tai ne. Net ir ne todėl, kad Lietuvos istoriją ne kažin kaip žinau. Tiesiog galvoje niekuomet nebuvo sujudinta mintis, kad Jeruzalėje Jėzumi Kristumi pradėtas žmogaus prisikėlimas iš numirusiųjų gali būti pratęstas kažkur Lietuvoje.
    – Ne tik nesunku. Netgi smagu jus bus vadinti Mindaugu. Nuo šiol tebus taip, kaip pasakyta.
    – Kaip paprašyta, – patikslino Mindaugas.
    – Ir, beje, – tęsiau, – dar būtų smagiau, jeigu galėčiau kuo nors padėti. Radijo karietos nėra, bet yra automobilis. Tiesa, labai senas. 1985 metų gamybos vokiškoji AUDI. Bet važiuoja.
    – Ačiū.
    – Ir tikrai žinau, kad Lietuvoje nėra saugesnio krašto kaip Šiliniai. Niekas net nepasakys, kur jie, Šiliniai. Gali būti, kad net suabejos, ar tikrai Šiliniai priklauso Lietuvai. Tai natūralu, nes tai elgetaujantis kraštas. Tiesa, be terbų, be ubago lazdos. Kas jį tokį panorės turėti? Lietuva jo irgi kratosi. Be žodžių, be viešumos, bet kratosi.
  Liežuvis įsisuko. Ir, nors negalėčiau sakyti, kad priklausau greitakalbių padermei, bet tuomet tuo neabejojau.
    – Tai gal dar po stikliuką? Kartais jis – kaip balzamas ant žaizdos, – tiesdamas ranką į butelį, pasakė Mindaugas.
    Išlenkėme po antrą, netrukus po trečią  ir sutarėme kuriam laikui palikti Vilnių ir iškeliauti į Šilinius. Mindaugas savo emocijose buvo pastovus – neatrodė, kad jis apsidžiaugė. Tepasakė tik, kad, girdi, gal ir neblogai prasiblaškyti, kuomet tenka  gyventi laukimo laike. Būtent taip ir pasakė – LAUKIMO LAIKAS, bet jo žodžiai tuo kartu nuslydo kaip nuo vištos vanduo, nors jų vertė  buvusi nemenka. Gal todėl, kad man neypatingai rūpėjo, kas gi iš tikrųjų yra šis žmogus. Atsiradusi dvasinė jungtis darėsi viršesnė ir  jos įtakoje nepastebimai klostėsi mudviejų bendravimas. Buvo nesmagu, kad pirmą kartą prie automobilio vairo sėsiuosi išgėręs alkoholio, bet ačiū Dievui, kad neprireikė, nes kai tik pradėjau ruoštis kelionei, Mindaugas priminė, kad  vis dėlto šiandien sekmadienis  ir nereikėtų užmiršti, kad tai paties Dievo pašventinta diena.
    – Rugsėjo pirmoji – mokslo metų pradžia, bet... sekmadienis. Ir net  mokiniai nenuėjo į  mokyklas, – priminė Mindaugas.
    – Rugsėjo pirmoji? Ogi visai užmiršau. Vadinasi, ruduo.
    Ir jau atsisveikindamas:
    – Na, tai iki ryt. O žmoną vis dėlto patikinkite, kad namuose viešėjo ne latras. Beje, galite apie mūsų kelionę pasakyti ir Františekui. Moka laikyti liežuvį už dantų ir, gali būti, kad buriantis į didesnę krūvą, jis bus vienas iš pirmesnių.
    – Jūs pažįstate Františeką?
    – Ar manote, kad radijo neturiu ir neklausau? – į klausimą klausimu atsakė Mindaugas, galbūt pats nenutuokdamas, kad atsisveikindamas palieka dar vieną mįslę. Ir dabar, kai praėjo tiek laiko, pasigardžiuodamas tariu:
    – O kokia neparasta, kokia miela toji naujosios būties pradžia, atsiradusi 2002 metų rugpjūčio pabaigoje- rugsėjo pradžioje. Vasara, pasisveikinusi su rudeniu ir perduodama jam savo valdas, neužmiršo parodyti ir į mano personą. Esą, atsimink, mielasis rudenėli, tai Pranas. Esu liudininkė, kuomet prakilni galia pradeda jam sugrąžinti atmintį apie Radijo karietą ir džiaugiuosi, kad žmogus vėl pradeda gyventi. Manau, kad labai įdomu žinoti kaip jam seksis tavo, Rudenėli, laiku.
    Ir Ruduo atsakė:
    – Ačiū Tau, vasarėle, už gausius turtus, kuriuos palieki mano globai. Už atsigaunančią Prano atmintį –taip pat... 
  Prisiplojusios kaktukėmis prie lango stiklo į vasarą, į rudenį, į nueinantį  Mindaugą žiūrėjo raidutės  A ir B ir dainavo ką  tik išmoktą dainelę.