Sekmadienio svečias (1)

          Manau, skaitytojas greit pats suvokė, kad mano talentas raštams nevertas net menkiausio skatiko. Aš tai irgi ir jaučiu, ir žinau, bet gal ne mano kaltė, jog pastarųjų dviejų amžių sankirtos civilizacijoje žmogaus gyvenimas labiausiai prabangus bent dvejais dalykais: ginklais ir raštais. Nėra kur nuo jų pasislėpti – jie žmogų suranda visur. Ir Lietuvoje, pavyzdžiui, dar tarybiniais  laikais įstatymai įpareigodavo kiekvieną jos jauną žmogų turėti septynių klasių išsilavinimą, todėl ir skaitom, ir rašom visi, bet, toli gražu ne visi gerai. Dabar, regis, mielai atsisakyčiau šio užsiėmimo, jeigu nejausčiau pareigos  išsakyti, iškalbėti tai, kas, mano galva, būtina. Argi galime palikti tik kelių žmonių grupelei liudijimus,  jog po dviejų tūkstantmečių atsirado dar vieno vyro iš mirusiųjų prisikėlimas? 
    Bet dabar tūpkime į Naujininkus, į Šaltkalvių gatvėje esanti penkiaaukštį namą, kur netikėtai sulaukiau mielo svečio, atnešusio dvi knygas, kurios įtaigiai priminė Radijo karietą ir jos keliones. Tačiau jeigu net tuomet būtų prireikę parašyti, ką jaučiau, turėdamas namuose Mindaugą, tai, suprantama, nebūčiau sugebėjęs. Ir vėliau, kai dvasinė įtampa atlėgo, irgi nė karto nekilo noras savo būseną aprašyti popieriuje. Ir tai liudija, jog iš tikrųjų nesu tos prabos raštininkas, galintis kilstelėti tokius subtilius dalykus. Verta tik pasakyti, kad iki tol niekuomet nebuvau patyręs taip labai nesuvokiamos jausenos pertekliaus, kuris, kaip manau, tegalėjo atsirasti veikiant tik labai nežemiškos prigimties priežastims.
    Kviečiamas į butą Mindaugas neatsikalbinėjo. Pakvietus užeiti – užėjo, pasiūlius atsisėsti į fotelį – atsisėdo ir gėrėme kavą. Atrodė, žinojo, kaip kas čia bus ir, paklusęs instinktui, elgėsi lyg geras senas pažįstamas, nemenką laiką kažkur paklajojęs, o dabar sugrįžo ir neužmiršo pasidomėti, kaip gyvenu. Neatrodė, kad pernelyg atidus ir  buto aplinkai, bet, mestelėjęs žvilgsnį į ant sienos kabojusį Pivašiūnų Švenčiausiosios  Marijos paveikslą, pasakė:
    – Nuo šiol tegu būna pašventintas
    – Jūs kažką  man sakote?
    – Ne jums. Pamačiau, kad paveikslas nepašventintas. Daugiau tuo nesirūpinkite.
    Žagtelėjau ir neiškart:
    – Jūs kunigas?
    – Ne, žmogau. Ne kunigas. Bet blogiau, kad ne į visus klausimus galėsiu atsakyti. Nors norėčiau, nes atsimenu jus Radijo karietoje iš pirmosios kelionės. Tai  buvo 1994 metų sausio mėnesį.
    – Sausio 15-ją, – džiugiai atsiminiau, jausdamas šiltą eterio vaikščiojimą po krūtinę.   
    – Šioks toks sujudimas visuomenėje buvo. Net spauda rašė, kad, girdi, keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau, kai tas žmogus sako, esą, susiruošė ieškoti Žmogaus širdies. Kad ieškos, kol suras.
    – Neįtikėtina, pone, – teištariau. Ir taip nuoširdžiai, kad turėjau teisę pats nustebti, suvokdamas savyje dar neišnaudotą nuoširdumo klodą. Bet ištariau tyliai, lyg bijodamas užgauti svečio ausis, tačiau jo ausys buvo klausios.
    – Kodėl neįtikėtina? Ir vaizdas toks, kaip rašė spauda. Pavyzdžiui, „Respublika“: „Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas – TIKIME IR ABEJOJAME, ABEJOJAME IR TIKIME. Taip juk?, – ramiai, net nedirstelėjęs mano pusėn, pasakė, keldamas prie burnos kavą. Gurkštelėjo ir pagyrė: 
    – O kavą, patikėkite, gaminate puikiai. Gurkšnoji ir jautiesi lyg būtumei  Brazilijoje. Nemanau, kad kas tokią kavą skanavo Radijo karietoje.
    – Smagu ir liūdna girdėti jūsų žodžius,  pone. Priminėte spaudą. Tačiau  taip, matyt, duota lemties, kad tik dabar sužinau ir pradedu atsiminti, ką ji rašiusi. Ji nebuvo patikli Radijo karietos užmačioms ir, jeigu neklystu, buvo parašyta: „Ne, žmogeli,  turėdamas tokią karietą, jeigu tą širdį ir surasi, tai labai greitai pamesi. “  Dabar belieka tik sąžiningai prisipažinti, kad žiniasklaida neapsiriko. Nėra nei širdies, nei Radijo karietos. Ir jūs, pone, teisus, kai man kalbėjote: kas buvo – buvo, karieta sugriuvo.
    – Minutėlę, – paskubėjo stabdyti Mindaugas. – primetate man ne mano žodžius.  Neprisimenu, kad kada nors ir kam nors būčiau kalbėjęs juos. Niekuomet. Patikėkite, niekuomet taip nekalbėjau. Netikite? – paklausė ir  sužiuro tiesiai į akis, pasiryžęs atkakliai sulaukti atsakymo. Ir jo balsas buvo toks, kokį girdėjau nakties miege.
    – Jus, pone, matau pirmą kartą, tačiau jūsų balsas visą naktį nedavė ramybės.
    – Mano balsas?
    – Norėčiau suabejoti, kad tai buvo ne jūsų balsas, bet, deja, negaliu. Dėl to  neturiu nei mažiausios abejonės.
    Po kambarį pasklandė nedidukė tylos minutėlė, tačiau jos užteko, kad pasiryžčiau neatsisakyti savo regėjimų, nustumdamas į antraeilį planą naktinį sapną. Bet to neprireikė: 
    – Mano balsas?  O Šv. Kazimierai! Negi vėl man šunybę kreti, – gilai  ir lyg stebėdamasis  atsiduso Mindaugas.  Pasiėmė neišgertą kavą, atsikėlė iš fotelio ir vėl tęsė. – Sakote, mano  balsas jums visą naktį  ramybės  nedavė?
    – Anksčiau jo negirdėdavau, bet šią  naktį – taip... Laiko praėjo nedaug, ir balsas dar nedingęs iš mano ausų.
    – Keista.  Iš tikrųjų. Netgi labai keista, – Mindaugo kaktoje įsibrėžė  dvi raukšlės. – Atleiskite, – atsiprašė, – kad suabejojau. Taip neturi būti ir tikėkime, kad taip ateityje nebus. Bet pasaulyje pasitaiko neįtikėtinų dalykų, ir jūs, pone, turėjęs Radijo karietą, tai žinote. Tai ką daryti, a? Kaip jus įtikinti, kad šią  naktį  niekur nesibasčiau? Gal padainuoti, bet klausos neturiu, o balsas irgi, kaip sakote, nakties balsas.
    – Balsas puikus, jaunatviškas. Tik naktį jį girdėjęs. Stipraus vyro balsas. Jis man patiko. Toks, kokį dabar girdžiu iš jūsų burnos. Tik atspalvis kitoks, bet tai todėl, kad kalbame šviesesne tema, – kalbėjau, o jo pasisiūlymą padainuoti priėmiau, žinoma, kaip rimtą, diplomatišką pajuokavimą. Prie dainų, apsėdus stalus, dabar nesiskubinama ir stipresniam žmogui reikia išgerti butelį, kol jis išsijudina dainai.  Bet dažniausia būna vėlu ir vietoje dainos atsiranda bliovimas.  Mes gurkšnojome kavą  ir tai nežadėjo nieko linksmesnio. Tačiau Mindaugas vis dėlto norėjo dainuoti ir tą buvo pasiryžęs padaryti dabar, prie kavos...
    – Paklausykite, vežėjau, o aš jums padainuosiu, – pasakė ir:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne.

    – Dėde, ne taip jūs – iš nežinia kur iššoko raidės A ir B. – Jūs nemokate  dainuoti.
    – Ak, kad jus dievulis didesnes užaugintų. Bėkit iš čia, štiš..  Ir netrukdykite, – pabariau, bet Mindaugui jos patiko.
    – Na, na, ir kaip reikėtų...           
    Ir A ir B  padainavo, kaip jau ne kartą, bet dabar ir aš prisiminiau, kad, ko gero, tai buvo pirmasis ketureilis, kurį pirmoje savo kelionėj, vos įsėdęs karieton, kišau  aktoriui Tomai Vaisietai, prašydamas padainuoti. Atsikratė kaip mat – girdi, ne dainininkas, juolab, kad ir tekstas dainai netinkamas.  Galiausiai net pyktelėjo: – Užteks, Pranuci...  Dabar daug kam galvose girgžda, – prisimenu, mestelėjo Tomas Vaisieta  ir, nors sugebėdavo uždainuoti ne blogiau kaip šventasis, tačiau tą kartą tylėjo. Nujautė, kad šitokią kūrybą galėjęs sulipdyti tik vežėjas ir tai – jo supratimu – spjūvis veidan  visai poezijai ir bendrai- Mūzai. Ir štai dabar, po nemažo laiko,  girdžiu gerai žinodamas, ką  girdžiu: 
                     
Lyg atmintis apie  jaunystę
Galvoje girgžda karieta, -

    dainavo išdykėlės. Žinojau, kad tai ne viskas. Yra daugiau. Bet atminties galia  buvo labai ribota, aš negalėjau įeiti į jos erdves ir  buvau užsklęstas nedidukėje jos kertelėje.
  Pabaigusios dainuoti savo dainelę, abi raidės džiugiai nusišypsojo, laukdamos iš svečio pagyrimų. Tačiau Mindaugas neskubėjo. Tylos pauzė užtruko, kol  jis paklausė.
    – Laukiu. Ar užmiršote dainą, ar liežuvėlius nurijote?
    – Mes nenurijome liežuvukų, – pasakė A ir kyštelėjo Mindaugui, parodydama, kad jis yra jos burnoje.
    – Tai  ko tylite? Dainuokite.
    – Vėl tą patį? – aiškinosi  raidė B.
    – Dar ko – vėl tą patį? Tai jau ne! Jūs  padainavote tik vieną  posmelį, o kur dingo kiti trys? Turbūt esate didelės tinginėlės ir nenorite dėdei padainuoti.
    – Dzieduli, dėdė sako, kad mes tinginėlės. Pasakyk, kad mes išdykėlės, – paieškojo mano paramos raidė A, tačiau  man pagelbėti neprireikė, nors ir nebūčiau žinojęs, kaip tą padaryti. Mindaugas lengvai  prisišliejo petimi prie  sienos ir mes girdėjome:

Su pasakom išauga vaikas
Ir jo širdelėje – gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

    – Dabar. Kai padainavote. Bet kad  kas būtų dainavęs anksčiau – ne. Prašiau, regis, Tomą Vaisietą, bet greit ir pats supratau, koks idiotiškas toks prašymas.
    – Ar ne absurdiškiau buvo klausinėti publiką, ar ji tiki, kad įmanoma pasigaminti karietą, kuri sugebėtų pavažinėti ir pavežioti po praėjusius laikus? Tomas Vaisieta irgi tuo nedvejojo, irgi tikėjo galėsiantis nuvažiuoti į praėjusių šimtmečių laikus. Juk taip?
    – Tikėjimas turbūt buvo vienintelė viltis, – pasamprotavau ir sąžiningai pasidžiaugiau. – Vis tik smagu, kad  Jūs čia. Retai pasitaiko, kad žmogus ateitų į namus kaip šventė. Taip taip, kaip šventė, pone, – tęsiau, – kitokio būdo, kaip nusigauti bent už šimto metų praeitin nežinojome. Tikėjome, kad ten nuvažiavę ir sustabdę karietą, pirmiausia gražiai apsidairysime ir kuo kilniau pasirodysime – įkvėpsime į  krūtines Lietuvos, kuri dar neužteršta. Tomas  netgi stipriau už mane tuo tikėjo. Dar karietai neišvažiavus, jis jau matė ją ir rodė: – Antai žmogus. Gal, vežėjau, ir tu ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių žvakute, o čia tas  žmogus gyvena...
  Mindaugas priėjo prie lango, ir mačiau, kaip šviesos šešėlis nuslydo jo veidu. Tuomet neatrodė, kad tokio tipo žmonėse galėtų būti sukoncentruota valia ir ryžtas, kad jie pajėgūs kirsti mirtiną smūgį net savo artimiausiems bičiuliams, net giminaičiams. Kad ir patys pasiryžę priimti adekvačius mirties kirčius, o paskui padaryti viską, kad galiausiai vėl atsikeltų. Žinoma, suprantu, kad tokia  Mindaugo pozicija ne be priekaištų, nes lakoniškesnį ir dalykiškesnį jo portretą trukdė įžvelgti mintyse atgyjančios Radijo karietos  vaizdas, kurį gerokai drumzlino klausimas – kaip atsitikę? Ir kodėl taip atsitikę, kad galvoje štai ir vėl sugirgždėjo Radijo karieta, atrodytų, galutinai prarastas, bet širdžiai brangus turtas...
    Tačiau tai nebuvo įdomu raidėms A ir B.
    – O  kur dingo kiti dainelės  posmai? – susirūpino.