Laikas (P. S.)

Laikas apsuko ratą, paklydo ruduo

Sukryžiavo šakas vyšnaitė – žvilgsnis į žemės dugną.
Esi tu spalva, aš – nevykęs teptukas.
Gal drobės gruntas ne tas, gal kaltas išklibęs senas molbertas?

Mintys sopa, it bėgčiau per lauką, ražienas.
Tu sakai: „Greit žiema... “
Man šiandieną jau stūgauja vėjai.

„Prisiglausk! “