Delčios užburti

Nuo mažens Pranekas nemėgo rengtis. Ne todėl, kad labai norėtų viešai pasirodyti plika bamba, nors tokios pagundos irgi būta, jis negalėjo pakęsti, kai drabužis veržia. Kad ir neverždavo, vis vien ties kuria nors vieta verždavo. Ypač kelnės. O jei neverždavo, tai smukdavo. Kam malonu nutįsusiu klynu vaikščioti? Iki isterijų prieidavo. Tėvai kreipėsi į psichologus. Bendros pastangos baigėsi šnipštu: berniukas išvis atsisakė rengtis. Kai, suėmę į nagą, rimtai užlaužė, Pranekas perlipo tvorą ir  realizavo savo potraukį kaimynų ir kaimynių akivaizdoje. Galėjo būti ir ta priežastis, kad ant viso kūno formavosi plaukų danga, o tam tikrose vietose tas buvo itin ryšku. Augant ir bręstant aiškėjo, kad miestelyje esama ir daugiau tokių „nudistų“. Atsirado ir „guru“. Kupas Kuparas Kuparevičius. Ekskunigas. Glaudęsis buvusio dvaro kapinių sargės lūšnoje. Nebejaunas tylus žmogelis. Bažnyčios archyvo duomenimis, iš dvasininkų luomo pašalintas už reinkarnacijos idėjų propagavimą. Sargės išsaugotame Kuparo Kuparevičiaus darbiniame sąsiuvinyje randame aprašytą numirėlių prikėlimo technologiją bei eksperimentus, aiškinantis sielų persikraustymo principus. Atskiro sąsiuvinio viršelį puošia magiški deformuotų vyriškos lyties žvėrelių simboliai. Čia surinkta užkoduota informacija apie ekskunigą dominusius berniukus. Visus juos vienija atskirties motyvas: nuolatiniai konfliktai, bėgiojimai iš namų ar globos įstaigų, mylimųjų netektys, gujimas iš mokyklos, draugų  išdavystės, žeminimas, smurtas, patyčios. Dauguma uostė klijus, rūkė žolę, vartojo alkoholio surogatus ir ritosi nuožulnia degradavimo plokštuma į zombių glėbį.  Kuparas Kuparevičius pateikė alternatyvą – mėšlinukais vadinamų haliucinogeninių grybų ekstraktą. Tie smulkūs rusvi plonais koteliais grybukai, gausiai vešėję apleistose galvijų fermų mėšlidėse, dėl haliucinacijas sukeliančių savybių nuo seno vartoti įvairių kraštų religinėse apeigose. Priešistoriniais laikais actekų kulto tarnai juos vadinę Dievo kūnu, šventu grybu. Su paprastais mirtingaisiais Dievas galįs kalbėti per grybus. Priimk mane ir būsi tas, kas nori būti! – tokia galėjo būti actekų Dievo ištara. Šis narkotikas nesukėlė priklausomybės, nereikalavo jam vergauti, už jį nereikėjo mokėti. Dzin šulė, dzin matiekos ir dyrikai! Čiki profesorius Kuparas! Savotišką priklausomybę sukeldavo jo iššaukti įprastomis aplinkybėmis neregimo pasaulio vaizdiniai. Kartą patyrus, atsisakyti jų nebesinorėjo. Rinkdavosi mėšlinukų vartotojai po vidurnakčio prie kapinių tvoros, kur daug metų laidoti pakaruokliai ir šiaip savižudžiai. Susibūrimų vietą paskyrė pats Kuparas Kuparevičius, vaikų imtas vadinti broliu Kuparu. Jo įsitikinimu, savižudžiai pasielgę teisingai ir garbingai, jų kančios ir negandos nepalyginamos, neišmatuojamos, ir tik tokioj vietoj galįs įvykti tiesos apsireiškimo aktas. Pasak jo, lemtingiausi dalykai dedąsi paskutinę mėnulio delčios valandą. Tada esą lengviausia prikelti numirėlius ir galima normaliai pabendrauti. Vieną tokį susiėjimą taip aprašė Kuparas Kuparevičius. Tą naktį kaip tik toks metas ir buvęs: priešaušris, akla tamsa, baigianti dilti mėnulio delčia. „Jie buvo tokie pat kaip mes, - kalbėjęs ant kauburėlių susėdusiems berniukams brolis Kuparas, – jie  gyveno, džiaugėsi, mylėjo ir norėjo būti mylimi, bet tie, kuriuos jie mylėjo, jų nepamilo, ir jie turėjo išeiti. Ir išėjo. Išėjo neatsisveikinę, nes neturėjo su kuo atsisveikinti. Dabar jie turi problemų, nes tokiu būdu išeidami jie uždarė savo sielą į dūlančio kūno kalėjimą, jų sielos dūsta neturėdamos vilties ištrūkti. Broleliai, mes esame čia, kad joms padėtume. Kad padarytume tai, kas nebuvo padaryta. Kad apkabintume, priglaustume, pamyluotume. Ar mes tam pasiruošę? Ar mes pasiruošę juos pasitikti?.. “ – „Taip“, negarsiu choru atsakę berniukai. Tada brolis Kuparas ištaręs magiškąjį numirėlių prikėlimo žodį ATSIVERK, ir žemė po vaikų sėdynėmis pajudėjusi… Operaciją tekę sustabdyti, nes berniukai taip ėmę tirtėti, taip sukalenę dantimis, kad apie glėbesčiavimąsi su numirėliais nebegalėję būti nė kalbos. Užtat atėjęs supratimas, kad numirėlių pasaulis nėra tik velėna užkloti kauburėliai. Tai patvirtino mėšlinukai. Ekstraktą brolis Kuparas gamino pasinaudodamas viduramžių alchemikų svarbiausiu principu – amžinumo, nemirtingumo siekiu. Pridėjęs gyvačių nuoviro ir keliskart nugarinęs, pasiekė tokio veikliųjų medžiagų kondensato, kad sukeliamos haliucinacijos, paprastai destruktyvios, padrikos, įgijo vieningos tėkmės kontūrus. Kūnas tarsi ištirpęs, tapęs substancija, laisvai  įveikiančia laiko ir geografijos ribas, prasibraunančia į tamsiausius slėpinius  ir dienos šviesoj pasirodančia nauju, iki tol nebūtu pavidalu. Moraliai apspręsta, keliauja ši esybė ribinėmis gyvenimo ir mirties pakopomis tamsos arba šviesos, kančių arba džiaugsmo kryptimi. Ne sykį pats išbandęs, smulkiai viską užrašinėjęs, nė kiek neabejojo, kad berniukams tai bus tikras, prasmingas, nė su kuo nepalyginamas kaifas. Brėško  rytmečio aušra. Brolis Kuparas, pripildęs puodelį gėrimo ir paaiškinęs, kaip reikia gerti, paleido jį per rankas. Siurbčiojo berniukai vienas po kito, puodelis pamažu tuštėjo, akys merkėsi, ištryškęs saulės spindulys apšvietė palinkusią brolio  Kuparo figūrą ir tarp kauburėlių amžinai užmigusius vaikus.