lietvamzdžiu teka

Violeta, kodėl aš galvoju apie tavo ilgus, rūpestingai šukuotus, plaukus? Ar ir kiti apie juos galvodavo? Tu juos šukuodavai kaip akmenys šukuoja upę, iki pat deltos. Ar sakiau, kad tavo sėdmenų skyrimas panašus į deltą? Dar galvoju kaip vakar mūsų burnose  barškėjo 'kolos' skonio ledinukai ir kaip tu davei tam barmenui arbatpinigių, nors aš privalėjau duoti. Bet tu man neatsakysi, nebent aš pats sau, mintyse, įsivaizduodamas, kad tai tavo balsas ir tavo mintys. Kodėl tu, pastaruoju metu, su manimi tokia šilta ir meili?
  Prie lango kabėjo toks lietvamzdis namo kampe. Surūdijęs lietvamzdis. Iš jo sruvo vanduo, lijo. Iš jo sruvo vanduo ir pirmą sykį, kai lankiausi tavo kabinete. Atrodė, jog vanduo lietvamzdžiu teka visą amžinybę, o skaudulingos rūdys visada bus atgaivinamos lietaus vandeniu.