Kažkas cypia, šalia groja pianinas,
radiatorius žiūri pro langą, o ten -
sulėtintas ir apsvaigęs kaštonų kritimas.
Vis garsiau ir garsiau aidi klavišai,
tualete vanduo ošia, gretimai -
Niagaros kriokliai ir kiparisai.
„Skaipas“ nutyla - prancūzės daina,
katino kojos - praskrieja lange – sutema;
išlaužiau ligoninės tvorą.
Knygos išskrido, bepročiai sugrįžo
namo, į baltą pasakų kvailystę-karalystę,
meteoritų apsuptam žydram dangaus rutuly.
Rūmų tarnai ir juokdariai mane suvystė –
ir štai, dabar, būtent šią pilnatį -
aš jau pasirengęs vadovauti šitai didelei karalystei.