raudona dažų tubelė
mėlynas taškiukas
rudas, medinis lango rėmas
ir žalias žiedas mažos žibutės
atsitūpė ant palangės paukščiukas
toks mažas, pilkas paukščiukas
ir žvelgė į mane juoda blizi akutė
juoda blizi akutė
žvelgė į mažą kambarėlį,
kur mano gyvenimas bėga
ir gražiai žydi gėlės
geltonas mažas snapelis
staiga ėmė čiulbėti
giesmę, kurią žąsies plunksna ėmiau užrašinėti.
Tik blizi, ar blizgi
tikriausiai zylės?..
zylės vis apie namus ir apie namus/ Paspaus iki -25 pagal Celsijų, ir pūpsos, saulei patekant, oranžiniai raudoni mandarinai sniege – pasipūtusios kaip kamuoliukai sniegenos, raudonpilvės... tada jau ne su plunksna žąsies, teptuku ant drobės nutapysite giesmę šviesos spalvomis... sėkmės Jums...
Išraiška, galėtų būti įdomesnė, netikėtesnė, tą visą kambarį aprašinėjant, daugiau jį padaryti gyvenimo metafora, o ne paprasčiausiu kambariu ir nieko daugiau, tada būtų labai gerai,
o pabaiga puiki, žaisminga ir prasmės įkrauta...
Žmogus interpretuoja dievą - nes suvokia save, o paukštis juo būna nesuvokdamas to, tik išpildydamas, be pasirinkimo. (Dievas tobulas, kaip tobula šviesa, ji tobula jau pradžių pradžioje - todėl ir paukščio giesmė, kas kart be natų, o harmonija joje visada "присутствует" tai būtų dalyvauja, esti, yra, randasi giesmėje, būna "присутствует"? žmogus, suvokianti save gyvybės forma, bando ją pakartoti, išreikšti, harmoniją tą esančią, kad ir paukščio giesmėje, kuri atliekama be natų...) visai nieko, yra impulsas, geras, tik paskubėta su išraiška aplinkybių aprašinėjimo, mat jei joje įkrautumėte dinamiško metaforizmo prasmių, gretindamas kambarį su Būtimi, kambario daiktai atskiri – būtų Būties simboliai, ne šiaip kambario daiktai, tada būtų jau ir nepriekaištingas tekstukas - poezija.
Fabula - puiki.