Žalieji beprotnamiai - tautos pasididžiavimas

Sakykit, kada gali pamatyt gražią merginą išėjusią iš kalėjimo ir anglijos lietuvį, ant savo audi užsiklijavusį trispalvę? Teko kada nors būti krepšinio arenoje vykstant svarbioms rungtynėms? Man teko, manau ir Jums taip pat. Tik as daugiau ten nėjau. Šiurpas krečia. Gražios merginos ten atrodo lyg katik išėjusios iš kalėjimo kai rėkia priešininkams po jų įmestų taškų. Ir ne dėl to, kad kalėjime žmonės rėkia. Tai dėl žargono kurį jos tuo metu naudoja.
        BUDULIAI, SAULĖNAI - nepirkit tu veliavėlių, neskanduokit Lietuva, jei jau po savaitės kasit bulves Anglijoje ir savo laužyta kalba aiškinsit viršininkui, kaip gimtinėje negerai.
        Žinom, mes mieli tautiečiai, visi iki vieno, kas yra žodis krepšinis. Dar šauniau kad žinom KAS yra krepšinis. Iš tiesų žinom. Ir žaisti dargi mokam. Bet ne viskas taip gerai kaip atrodo. Sakom - antroji religija. Žalioji karštinė. Tautos vienybė ir jos pasidižiavimas ilgio daugiau nei dviejų metrų.
          Paklauskit savęs, ar tai tiesa? Ką duoda krepšinis Lietuvai, mums? Nekalbu apie finansines vingrybes. Kalbu apie moralinę vertę. Galimybę pora kart į metus nusipirkti vėliavėlę? Galimybę išrėkti ant priešininko tai, kas buvo neišrėkta, nepasakyta per pusę metų tada kai to reikėjo? Galimybę susikurti amžiną stereotipą apie miestą vien dėl jame žaidžiančios komandos? Galimybę pakelti ranką? Bokalą?
        Nesakykit: ateistas, komunistas. Pirma paklauskit to savęs.
Ir prašau, nevadinkit to religija. Ne del to kad bučiau dievobaimingas. Tiesiog religija asocijuojasi su žodžiu tikėjimas. Krepšinyje tikėjimas baigiasi su penktu bokalu ir ketvirtu nesėkmingu kėliniu. Kai pralaimi, tai jie, kai laimi, tai jau mes. Bus pamiršta po dviejų dienų.
        Sakysit - krepšinis vienija tautą? Nejuokinkit. Tautą vienija bėdos. Didelės bėdos. Pasklaidykit istorijos puslapius, įsitikinsite. Visuomenė keičiasi šimtmečiais, ne per keturis kėlinius.

Anonimas Lietuvos Ryte, komentarų skiltyje rašo:

“Vakar buvo lietuvių basketpagonių fanatikų mišios Siemens Arkikatedroje. Siaubinga buvo žiūrėti į klykiančius, riaumojančius, iš proto einančius lietuvių religijos išpažinėjus, puolančius į ekstazę vos pamačius jų dievus Brolius Žagintojus. ”

            Smarkiai pasakyta. Užtat žmogus supranta esmę. Žalioji karštligė padaro žmones aklus.
            Nekritikuoju žmonių, žiūrinčių krepšinį atsakingai. Suprantančių, jog tai TIK sportas, kuriuo beveik vieninteliu Lietuva gali konkuruoti tarptautinėje rinkoje.
            Perkreiptas alaus ir krepšinio kultas yra didelė neįveikiama barikada lietuvio sąmonei. Jis nepersilauš, nesupras, jog reikia griebtis kažko tikra, jei norime jaustis išskirtiniai. Fizinis orgazmas “mums” laimėjus praeina  akimirksniu. Jeigu lietuvis ir toliau eis rėkti krepšinio arenoje, jis niekada nepaprašys didesnio atlyginimo. Nepareikš savo nuomonės. Neis į mitingus. Nepadarys kažko įdomaus, kas stagnacišku, posovietišku požiūriu yra nenormalu. Ir toliau išvažiavęs atostogauti į Turkijas ar Egiptus net mokėdamas anglų kalbą bijos ja prabilti dėl, atseit, rytų europietiško mūsų akcento . Juk visi žinom ko mums TRŪKSTA. Novatoriškumo. Optimizmo. Jėgos. Polėkio. Pasitikėjimo savimi ir kitais.
          Žiurim apsiseilėję į visą tą krepšinio dramą per krepšinio čempionatą ir nesuprantam. Jog visa vienybės iliuzija, alus ir reklamos paleistos visu pajėgumu yra skirtos visai ne vienyti tautą, o prikimšti atsakingų žmonių pinigines.

Krepšinis neturi būti Lietuva.