Nebylus protestas

Jei esi geras žmogus, tu verksi dėl kitų žmonių daromų nuodemių. Jei esi labai geras žmogus, stengsiesi užkirsti kelią nuodėmėms.
Jei neįstengti to padaryti - tu vis dar žmogus, bet jau išpuvęs, tuščiaviduris, su išorėn iškarusiais lašiniais.
Parduok savo mamą, tėtę, parduok brolį, sesę, parduok kaimynus ir rūsį. O paskui ir šalį. Vat tada tai galėsim drauge visi paraudoti.
Štai principas, kuriuo remiantis tu gyveni ir nejauti kaltės ar gėdos jausmo, nes „mes“ visi taip elgiames.
Ir tu gal nenusikaltėlis, remiantis šalies įstatymais, viešosiom nuomonėm, velniai žino kuo - bet kas sakė, kad dauguma neklysta?
Kas sakė, kad gyvenam teisingai, o tie bepročiai, kurie klykauja ir mojuoja žaliomis Vėliavomis, paprasčiausi nevykeliai?
Mes esame parazitai, išlavintų juslių vergai, greičio/garso/rūgšties narkomanai, varvinantys seiles nuolatinės hipnozės daunai.
Jums reikia pieštuko - perkat kompiuterį, norit gurkšnio vandens - einat į restoraną, norit nusišikt - užsiperkat popieriaus visai giminei.
Ir toliau vaidinam laimingus/nelaimingus. Čia ir norėčiau sustoti, nes nė pats nesuprantu, kuo žmonės skundžiasi ir ko tikisi iš gyvenimo?
Nelaimingi po vieną mašinose sėdėdami kamščiuose, nelaimingi ant svarstyklių su mėsainių rankose, nelaimingi naujame bute skaičiuodami paskolą.
Mes skundžiames iš inercijos, dar nuo „ruso“. Mes norime būti vakariečiais, bet juk esame tik kaimiečiai. Nepripažindami to, kad esame pirmoji karta
nuo žagrės, mes žvelgiame į šiaurę. Ir pasirodo, kad visur gerai kur mūsų nėra ir visi geri, o mes prastuomenė. Ir ne šiaip sau prastuomenė, o neturinti skonio.
Nusivylę namiškiais, draugais, aplinkiniais, gimtine, kad niekas nieko neduoda, iškeliauja laimės ieškoti svetur. Jei kas nors, ką nors duos - grišiu.
O dabar keliaklupščiaudamas aš virstu aukštuomenės nariu, savo kaimo elitu. Jei tik į jį grįšiu.
Ot kad žinotų žmonės, ką jie praranda...