Laikas - meilė pasauliui

Taip užsimerki ir girdis, kaip laikas skaičiuoja tavo meilę pasauliui. Girdi kaip keli širdies dūžiai maldauja sustot ir keliesi iš patalo ryto, apsupta dangaus atjautos. Keliai linksta, nes tikslas tolsta. Sienos skiria laukus ir erdves. Vėjo šiurkštaus nugenėta siela, mato ir girdi laiko tėkmes.

Jau kaip amžinas, jau išbučiuotas ir gražiausių spalvų negailėta, kad parodyti, kam esi atiduotas, kas tavų svajų nemylės. Jau ir pučia, ir trankos, ir verkia, pelės cypia prie kojų galų, o bent vienas prisiminęs trapumą, ar paims jas iš žemės gniaužtų plačių?

Taip ir vėl užsimerki ir girdis, kad jau kviečia kelionė akis, kad meilę pasauliui įrodyt prašo viduj amžinoji viltis. Taip palieki dangaus karalystę, ir prieš vėją iškėlus rankas, pamatai, jog gyvenimas duotas, kad užmirštum laikus ir datas.