Mano automobilyje

Mano automobilyje, mano mažame sename automobilyje jau kurį laiką, o galbūt ir gana seniai, gyvena keistas ir mįslingas padarėlis. Iš kur žinau apie jį? Tiesiog žinau. Iš nugertų vandens butelių, iš apgraužtų obuolių, kitų smulkmenų. Be to, iš šiurenimo, čežėjimo, krebždėjimo, kurį vairuodamas dažnai girdžiu po sėdyne. Kartais girdžiu, kaip jis tankiai kalena savo dantukais, turbūt dorodamas kokį nors dienos laimikį, rastą nukritusį nuo sėdynės, o galbūt tiesiog šiaip, iš nuobodulio, džiaugsmo,  vienatvės. Aš niekada nesu jo matęs, bet kažkodėl labai aiškiai įsivaizduoju – mažą juodą pasišiaušusį kamuolėlį pilna burna smulkių, aštrių dantukų. Iš čia tie suplėšyti brėžiniai, knygos ir juodraščiai, kuriuos palieku automobilyje, iš čia ir visa kita. Todėl, nors galbūt norėčiau jį pamatyti, galbūt net paliesti, niekada, nieku gyvu, nekiščiau rankos po sėdyne. Galų gale man pakanka žinoti, kad jis yra. Manau, kad ir jis savotiškai mane supranta, gal net jaučia man artumą - ypač tai pajuntu kartais, vienas vairuodamas ilgą ir tamsią naktį, girdėdamas jo krebždėjimą, kuris nebūna nei per tylus, nei per garsus, ir žinodamas, kad jis niekada nepasielgs kitaip, neišlys iš po sėdynės ir nepažvelgs į mane savo juodomis blizgančiomis akių bedugnėmis, bet ir nenutils, šiurens, čežės visą naktį, kad aš žinočiau, jog esu ne vienas, jog jis yra šalia, kažkur. Ir jeigu kada nors man kils kvaila mintis iškeisti savo automobilį į naują, arba dar kvailesnė – įsibėgėti, iki galo nuspausti greičio pedalą ir sudaužyti pasaulį į šipulius, jeigu net nebus, kas mane nuo to sulaiko, aš vis tiek pagalvosiu apie paslaptingąjį savo automobilio gyventoją, padarėlį, ir viskas stos į savo vietas, ir jokia beprotybė nebus įvykdyta.