kėkviens posmiuks atrodo kažkoks atskiras, tartum pats sau - o trumpiau, eilėraštyje nėra minties dinamikos.
Šiaip tai, kam kam, o Dievui nu tikrai nereikalingas klūpojimas, arba tiek pat reikalingas klūpojimas, kiek ir stovėjimas padais remiantis žemę. Tai žmogus, tik žmogaus protas, kol dar nenubudęs, ir nenušvitęs dievu įvardina tą, kuriam būk tai reikia, kad prieš jį klūpotų - arba jam paklustų. Tačiau jei nori klaupkis, jei nori stokis, o jei nori - pasikabink, ir kybok - traukos dėsnis išliks traukos dėsniu, kiekvienam toksai pat, visiškai nepriklausomai ką patsai darysi, klūposi ar kybosi ore besisukantį propelerį prisikabinęs ant nugaros, kuris veiks, veikimo principe, remdamasis tuo pačiu traukos dėsniu, ir laikys tavo kūną pakibusį ore, atsiremdamas į orą, atmosferos sluoksnį esantį aplink Žemę, veikiant tam pačiam traukos dėsniui. Taip ir su Dievu, jam paklūstama taip, kaip ir paklūstama gimti žmogum, o ne delfinu pavyzdžiui, nors gal norėjai delfinu?.. Matai, tai žmogus dievu laiko savyje esantį kokį tai tironą, siekiantį kad jam paklustų. Jeigu Dievas nusileistų ant žemės, ar nenukryžiuotų jo žmonės?.. Delfinai tai ne, bet žmonės?..