Žemė keičia veidą

Per miegus išgirstu-
          medžiai verkia.
Žemės veidas
          rūstus, neramus
Kailiniais prieš akis
          išsiverčia,
Pakelėm į pilkus arimus.

Ir aušra paryčiais
           lyg suskyla,
Blunka tyliai
           rudens karūna, -
Vis mažiau garsų
           telpa į tylą,
Širdyje vienuma,
           nykuma...  

Senos pušys
          giliai atsidūsta, -
Paskutiniai jurginai 
           nusvyra...
Gervių klyksmas
           padangėje lūžta,
Lyg per stygą į Žemę pabyra.

Tik sparnai-
       baltos rankos žuvėdros,
Pamojuoja arti
       virš galvos, -
Žemės pulsas
       retas ir lėtas,
Tyliai tvinksi
       paširdžiuos žiemos.