Užšokčiojom laipteliais ant pakylos, esančios sulig garažo stogais. Buvo ką tik paliję. Ryškiai švietė saulė. „Tai grybų lietus“, – pasakė kaimynė. Kvepėjo stogų smala. Norėjos ją paliesti ir išsitepliot rankas. Garažai tęsės tolyn. Kelias minutes tėtis mokė taisyklingai tarti Whitney Houston vardą.
Į akmeninį grindinį nubrozdinti keliai, bėgant nuo vietinio silpnapročio. Nebuvo jis piktybinis, bet kaimynų vaikams reikėjo turėti baubą „special for“ mailius.
Kieme, šalia smėlio dėžės ir sandėliukų, iki vakaro žaisdavom mokyklą. Šis žaidimas, kaip pasakytų semiotikai, išties konfrontavo su vietine aplinka. Šanchajuje kartkartėm pasišlaisto narkomanai ir čigonai, o gretimuose kiemuose vaikai žaidžia mokyklą.
Garažai dabar nugriauti ir čigonų mažiau. Tik Žalgirio ir Giedraičių sankryža vis dar neturi šviesoforo.
Ačiū, Gunta, pagaliau susilaukiau profesionalaus komentaro :) pasijutau, tarsi vėl grįžusi į kažkada lankyto literatų klubo gretas, kur nebijodavom išsakyti kritikos, tačiau mokėdavome ir pagrįsti ją. Tokio sugebėjimo trūksta daugeliui internetinių komentatorių, akivaizdu, kad nesate vienas iš tokių. Geras pastebėjimas dėl ironijos, ir dėl to, kad „gaila, kad taip viskas jaukiasi“. Man tikrai gaila nykstančios mikrarajono dvasios, kurią pakeitė stikliniai savivaldybės gražuoliukai. O dėl teksto neišbaigtumo, Jūs turbūt teisus. Nežinia, gal kada iš jo išeis kažkas daugiau :) Bet tenka prisipažinti, kad proza man - juodas miškas, pažįstu labai gerų prozininkų, kuriuos rašyke dievindavo ir iš jų pasakojimų apie tai, kaip tokiais tapo, suprantu, kad tam vien talento neužtenka. Taigi ir nesiveržiu tapti gera prozininke, nes labai abejoju savo galimybėmis šioje srityje.
O ką čia daro "Gyvenimas", siautėja?.. :D (kaip tik persikaičiu ir komentavau pseudonimu /Raistinė/ pasivadinusio autoriaus tekstą...)
Jūsų tekstas turi sarkazmo, bet atrodo tik kaip ištrauka iš romano, kuri supažindina su aplinkybėmis, atmosfera, kurioje vyks veiksmas ar panašiai. Štai tokia to gabaliuko funkcija atrodo. (tekstinio gabaliuko). kaip išbaigtas tekstas, tai nelabai - jis tik atskleidžia sarkazmą, ironiją, pačioje pasakotojo pozicijoje, tokį kritišką požiūrį, ir kartu nepiktą, lyg būtų gaila, kad taip viskas jaukiasi, taip bukai, štai toksai sarkazmas,bet nesako nieko. Tik poziciją pasakotojo atskleidžia į aplinkybes, kuriuose kažkas turėtų būti, o tai dar ne išbaigtas tekstas. Atkarpa iš kokio didesnio kūrinio, gal romano, gal apsakymo, ar novelės - sueina. Turi savitą stilistiką kalbėjimas pasakotojo, kuri neatrodo nuobodi, ir ne per daug užsižaista. (dažnai būna autoriai rašydami savo stilistikoje, pradeda tik stilių tą demonstruoti visiškai pamiršę, kad rašymo stilius yra tik priemonė, bet reikia parašyti kažką - turinį sutverti.) tai va pas jus, dar lazda neperlenkta atrodo, bet tekstas gali būti tik atkarpa, kurio funkcija supažindinti skaitytoją su aplinkybėmis, kuriuose vyks kažkas.
Nesupratau šio teksto tikslo. Jeigu čia yra tai, ką aš įsivaizduoju - autoriaus pasižymėjimai, apie ką ateity rašys - tai labai gerai, kvepia kažkuo įdomiu, vos ne iš kiekvieno sakinio galima sukurti atskirą istoriją. Tik nesuprantu, ką tokios mintys veikia čia, kai joms vieta yra užrašų knygelėje.