Kontempliuojant baroką

Švelnus ir šiltas ruduo tvyro mieste,
pilka migla apgaubdamas kiekvieną 
pastatą, o Vilnelės vandens čiurlenimas –
muzikos fonas, kurį nepaliaujamai
transliuoja mąsli gamtos radijo stotis.
Kai pakeli akis į dangų, matai ant kalno
stačiu mūriniu klevo lapu stūksantį
Misionierių bažnyčios fasadą, o iš
kraštų dviejų vašku aptekėjusių žvakių
pavidalu stovinčius varpinių bokštus.

Praretėjusi medžių lapija leidžia
tikrovę regėti kiaurai. Atrodo, taip
pasaulį mato Dievas, įsižiūrėdamas
į kiekvieną daiktą sub specie aeternitatis.
Barokinė architektūra, stiebdamasi iš
apačios į viršų ir peraugdama į debesiją,
pavirsta į akmeninį teologinį traktatą
ir bažnyčios fasadą suvoki kaip dar vieną
giliamintį Dievo buvimo įrodymą, kuris deja
nieko neįrodo, bet tik patvirtina turimą įžvalgą.

Barokas žemės pasaulį sujungia su dangaus
karalijomis. Šia jungtimi gyvenu ir aš,
rasdamas mieste tai, ko nerandu gamtoje:
žmogaus bendrumo formas, tarpininkes
tarp gamtos ir Aukščiausiojo. Gamtą sukūrė
Dievas, o bažnyčią pastatė žmogus, baimingai
mėgdžiodamas Dievą. Stebėdamas statinio
formų plastiką, regi kūrybingą žmogaus dvasią,
sukrešėjusią daiktais, kuri priglaudžia po akiratį
klajojantį žvilgsnį, išsiliejantį pamaldžiu eilėraščiu.