Ką norėjau pasakyti

Taigi, aš turėjau daug knygų, tarp kurių buvo ir pamokančių apie tai, kaip rašyti… Matote, tokie naudingi patarimai turi būti kiekvienam prieinami. Knygose, štai buvo baksnojama į ištraukas iš tekstų, jas sekė ir įtakingo autoriaus žodis, ar net keleto rašytojų, kurie prisidėjo prie tokio geradariško darbo. Toks visiškas leidėjų atsidavimas knygos pirkėjui, kuris štai, knygą greičiausiai įsigijo neturėdamas galimybių, arba pinigų brangioms rašymo studijoms, man paliko gilų įspūdį. Suprantate, turiu omenyje, ne visi randa taip pat ir laiko. Kūryba gali būti brangiai kainuojantis malonumas. Ir jeigu žmogus gyvena šeimoje, praktiškai šie du dalykai sunkiai suderinami, tada, regis, rutina nužudo genijų prieš laiką. Ne visiems vienodai ir sekasi, bet talentas… juk vaikystėje jis skleidžiasi tarsi gėlė, kvepia. Kartą mane pravirkdė dešimties metų mergaitės tapytas paveikslas, neabejotinai netelpantis į jokius paaiškinimus, nes tas vaikas mato ne tai, ką turi matyti... Suprantate, kaip bebūtų, visi mes lyginamės vieni su kitais, kol nesusiduriame su genijais. Tačiau ar talentas gali atsiskleisti jau vėlesniame amžiuje? Galbūt esame to pačio darželio gėlės, skirtingu laiku žydinčios, suprantat? Iki to laiko žmogus nuolat jaučiasi nelaimingas, pyksta ant savęs, niekina savo daržą, štai kodėl man patinka visos tos knygos. Jos kiekvienam uždega pradinę viltį, todėl galima būtų sakyti, tai gaivinantis, palaikantis gyvybę eleksyras, atminkite. Nors kiekvienas augalas yra tiek pat panašus kiek skirtingas, todėl kartais gali prireikti griebtis ypatingų jo gaivinimo metodų.  

Galima būtų sakyti, kad dabar, kai turime tokių knygų, visi tapsime rašytojais… juk tampama vairuotojais, fizikais, gydytojais, lakūnais, bet iš tikrųjų, kas jei tai pasitvirtintų? Manau, juk spirtumėt į kamuolį milijoną kartų, jei tiek užtektų tapti geriausiu pasaulyje futbolininku, visgi, šioje vietoje reiktų neskubėti bei įvertinti savo norus, tada gamtos suteiktus fizinius duomenis. Atsiminiau vieną mažametę pianistę, ji turėjo nuostabiai minkštą delną ir lanksčius pirštus, kurių pagalba atlikdavo sudėtingiausius kūrinius ne pagal savo amžių, jei žinoma, išmokdavo atmintinai kūrinį. Noriu užgarantuoti, kad kankintis valandų valandas prie muzikos instrumento, jai neprireikdavo. Pavydėtina, nes būtent tiek laiko praleisdavo visi bendraamžiai. Tačiau jos talentas nesugyveno kartu su jos noru. Atrodė neįtikėtina, kad minėtoji, vos sulaukus šešiolikos, metė muziką bei įsidarbino mėsos parduotuvėje. Ne kiekvienas tėvas pagimdo genijų, bet kai taip nutinka, pečius užgula neregėtas atsakingumas nuo pat mažų dienų, kad vaikas ugdytų atsineštus sugebėjimus, kad jų, gink Dieve, nepavergtų dykaduoniški žaidimai su bendraamžiais. Ką gi, teisingiausi keliai juk dar niekam nežinomi.  

Kartais, deja, taip atsitinka, kad gyvenimo sąlygos juos pasitinka prastos, nėra šeimyninės laimės, kūrybai palankių sąlygų, jaučiamas pinigų stygius. Matote, visa laimė šiais laikais tame, kad jau suteikiama pagalba, egzistuoja anoniminiai priklausomybių centrai, rašomos apie tai informuojančios knygos, statomi kinai, o tai įrodo, kad vis labiau stengiamasi atitolinti žmogų nuo vienatvės, visi esame iš vieno daržo, visos ligos linkę atsikartoti, mus puola tos pačios bakterijos, suprantate... o juk esame linkę manyti, kad, štai, mes - individualybės. Iš dalies taip ir yra... tačiau tik todėl, kad toks mąstymas yra peršamas. Blogiausia, kad būtent šis savęs idealizavimas, nemažą žmonių dalį priveda prie neatsakomybės, ta prasme, sunkiausiu atveju, savižudybės. Juk depresijos kankinamam žmogui jo nesėkmės skaudžiausios, o prisiminimai liūdniausi, reikšmingiausi, štai kokių minčių galima sulaukti. Tačiau neskubėkime.  

Ką galiu pasakyti, yra kilmingų šunų ir be dokumentų. Ar verta dėl to žudytis? Skaičiai, kurie gasdina, ypač Lietuvoje, priverčia susimąstyti. O jeigu, sumaišyti šias dvi skirtingas grupes gyvūnų, ir reikalui esant išduoti įgytos veislės dokumentus, kokiame pavyzdžiui, atsakingai įrengtame centre, išlaikius egzaminus, bet ar tai galėtų garantuoti ateitį? Tiesa pasakius, manau, toks bandymas turėtų nemažai teigiamų pusių, todėl aš vėl priminsiu tas knygas. Jos duoda šunišką kilmę, užžiebia viltį, sukelia pasitikėjimo savimi būseną, tikrai, depresijai čia nebelieka vietos, naujame kūne.  

Visiškai nukrypau nuo temos, juk norėjau papasakoti, kaip visa tai nutiko, kad šita ir visos kitos mano istorijos yra parašytos skirtingų rankų. Kai pradėjau kurti, buvau dar jaunas vaikis, visko bijojau, viskuo tikėjau, ką skaičiau. Taigi, kartą kiek per ilgai pasisvečiavęs, važiavau namo su dviračiu. Kiek pamenu, buvo vėlus rudens vakaras, tolimas kelias vedė pro kapines, kur mirksėdama švietė vienintelė lempa virš kelio ženklo. Turiu pasakyti, tai buvo kaimo kapinaitės, aplinkui nesimatė gyvos dvasios, ir jei ne atviri geležinių virbų vartai, aš būčiau visai tuo patikėjęs ir nesutrikęs. Mano pėdalai staiga užsikirto ir sustingo, kada aš pasiekiau ryškiausią šviesos ruožą; todėl greitai nušokau nuo dviračio, kad pataisyčiau, mano manymu, atsilaisvinusį lenciūgą, tačiau kapinių viduje išvydau du judančius šešėlius. Vienas iš jų stovėjo įsikibęs kastuvo, kitas atsiklaupęs virš duobės kažko ieškojo. Staiga pajutau smūgį į nugarą kietu lyg akmeniniu kumščiu, nuo mano kūno kažkas nuriedėjo, nutrūko, cyptelėdami plačiai prasivėrė varteliai, mane sugriebė ledinės rankos su užsižiebusiais ryškios šviesos žibintais. Tai viskas, ką atsiminu.  

Sekantis rytas išaušo lygiai toks pats kaip ir visi kiti, aš varčiausi lovoje vis tęsdamas neužbaigtą šią istoriją, iki į kambarį įsiveržė motina. Jos veidas man pasirodė stipriai pasikeitęs, ji verkė, pyko ant manęs ir šaukė, bet nelietė; per daug nesistebėjau, tokiu jos elgesiu, nes namus jau kurį laiką buvo užgriuvę įvairūs rūpesčiai. Ant jos pečių gulė tėvo sunki liga, mano dvi seserys, bei nepakeliamas namų ūkis. Mano vardas atėjo iš tėvo pusės – Kristus. Kaip tai man visada nepatiktų, turėjau priprasti, nors pradžioje, kai dar buvau jaunesnis, nepažįstamui žmogui užklausus, sugalvodavau kitą. Mėgavausi tuo. Iš manęs gali tyčiotis, kada aš užaugsiu, bet ne dabar, mąsčiau. Tada man neberūpės, tik nusijuoksiu. Kristupas – jie mane padarė klounu, kaip ir visus kitus vyriškos giminės vyrus. Vardas juk turi likimą.   

Nuo kelionės namo pro kapinaites mano gyvenimas pasikeitė, tėvų namuose atsirado tyla. Motina su tėvas nustojo tarpusavyje bartis, net šnekėtis vakarais lovoje, ko ištisai prašydavau, kadangi tokiu būdu lengiau užmiegdavau. Todėl vis daugiau rašiau, stengdamasis tai kompensuoti. Man atrodo, buvau jau įpusėjęs šioje istorijoje.  Vis mažiau namuose ėmiau girdėti savo vardą. Mokykloje tapo ypatingai sunku, nustojo kviesti atsakinėti, net atėjus pirmiems egzaminams, jei visiems išdalino testus, tai man teko pačiam nusigriebti popieriaus lapą nuo mokytojos stalo.  
Nustojau augti. Peržengęs į kitą klasę, dar nesijaučiau esąs per daug skirtingas, tačiau... kuo toliau, tuo labiau tai buvo akivaizdu. Genai, gali būti juk dar blogiau, raminausi. Kažkas nutiko koridoriuose, visi mane stumdydavo, nepraleisdavo. Turėdavau atsilikti, kad niekas neužgautų, jėgos pamažu silpo. Ir pagaliau, tragedija.  

Vienas mokinys ne vietoje ėjo per gatvę, toks Rajus Mykolas, vienišos kirpėjos sūnus, su juo mes kartu žaisdavome bagmentoną. Vaikai jį vadino burbulu, nes buvo plačiažandis, tačiau gero būdo. Rajus turėjo taiklią ranką bei puikią reakciją, todėl jo motina jam nupirko dvi bagmentono raketes su plunksniniais kamuoliukais. Kartais ištisas valandas stovėdavome vienas priešais kitą ir sekundės ritmu kaldavome raketėmis nuo ryto iki vakaro, palyginus, ką šių dienų vaikai veikia prie kompiuterių, nepasigirsi, nebent tai būtų kompiuteris žaidimas.  

Nesupratau, kodėl Rajus šoko tiesiai mašinai po ratais. Netoliese buvo perėja. Tėvai dažnai galvoja, kad tai nutinka dėl išsiblaškymo, arba skubėjimo. Nežinau tai tiesa ar ne, nes atrodo pernelyg keista. Kai Rajus ugtelėjo, jo motina užsigeidė, kad sūnus taptų ne tenisininkas, o teisininkas. Gali būti, jog išgyvenusi trejas skyrybas... aa... pernelyg artimai susidraugavo su savo advokatu. Ji ėmė kas dieną vedžioti Rajų į privačias pamokas, už kurias daug paklodavo, atsidarė taupomąją banko sąskaitą, žinot, velniškai daug kainuoja, tas išsilavinimas. Jei kalbėsiu apie moralę, sunkiai šmeišiu ar teisinsiu.

Prieš pačią tragediją, Rajus klasėje buvo skaudžiai išjuoktas, žinote, moksliukas, ko jis siekia, vaikų teismas juk pats žiauriausias.  Buvo gaila jo visa tai stebint, liūdėjau, be jo mano gyvenimas pasidarė tuščias. Vis dažniau ėmiau matyti jo motiną, kuri varstė tai teismų duris, tai mokyklos direktoriaus kabinetą, kartą atėjo su policija.   

Praėjus savaitei po avarijos, mokytoja klasėje užvedė karštą diskusiją. Manęs paklausė, ar aš tikiu likimu, ar galima jį pakeisti. Pamenu, tą akimirką ėmiau žagsėti, nes buvau išsigandęs tokio klausimo. Atsakiau, kad nežinau. Ką ji gali suprasti? Vis dar stovėjau ėmęs kažką mikčioti, bet atsitiko štai kas. Į klasę pro duris įžengė Rajus. Sveikas, tarsi nieko nebūtų įvykę. Tą pačią akimirką išgirdau mokytojos balsą, įplaukiantį kažkur mano krūtinėje, mano akyse ji dingo, o atsirado už nugaros. Mirtis įprasmina gyvųjų gyvenimą, o ne kūryba, ji man kalbėjo, todėl reikia su talentu gimti, su likimo linija, kuri egzistuoja. Nes jeigu tai nebūtų tikroji tiesa, visi, kas perskaitytų apie tai, kaip parašyti knygą, taptų rašytojais.    

Patikėjęs tokiais jos žodžiais, aš pasmerkiau miriop savuosius. Mane pagavo azartas, nuo šiol viskas svetima! Ėmiau drastiškai eksperemintuoti, būdavo, grįžtu namo, ir rašau, rašau, perrašau... kopijuoju vis tą pačią istoriją, kitomis rankomis, kurios to prašo. Gyvųjų bei mirusiųjų pasaulyje yra nemažai, kuriems reikalinga pagalba. Leiskite jums paaiškinti, aš jiems patariu skaityti, bet jei tai nepadeda, imuosi gaivinimo kraštutinumų. Mes su Rajumi dieviname svetimas rankas. Aš rašau, jis mėgsta mušinėti bagmentoną.