laikmenos

tokį murkiantį lyg katė
auksinį rudenį
pas kalną papėdėje
murkiu ir aš
tįsau
kol net odą pagauna
atoslūgis
ir kaulai rodos
pradeda slinktis
myriop...?

įsižiūrėjus
šviestėmis vis dar
plūkauja kelerios žuvys -

neužtruks nusimesti ir paskutines
tebelūkuriuojančias
dieneles -

kol nuo žemiško kūno nupūs
ir vienintelę likusią žuvę ir
ir mūs nuogutėlius krantus
pasieks besiartinantys žiemoti
du didžiuliai kerintys balti drambliai
dvasios giedra -

š
a
k
a