Išeisiu į rūką
Saulei kylant,
Tartum į rojų
Iš pragaro nasrų.
Daugiau nebegrįšiu,
Kur sienos nebylios,
Kur akys, lyg blakės,
Vis dvelkia šerkšnu.
Išeisiu - negrįšiu
Ir rūkui pakilus,
Žiūrėsiu ir juoksiuos,
Iš TEN-iš aukštai...
labai puikiai. (dinamiškai – mintiniu atžvilgiu, ritmiškai - metro atžvilgiu ir linksmai emocinės įkrovos atžvilgiu.) Trūkumas, pabaigos, kuri nusakytų juoko charakterį, pavyzdžiui
"... Ir rūkui pakilus,
Žiūrėsiu ir juoksiuos,
Iš TEN-iš aukštai..."
"//kaip juokės į veidą
vagis Prometėjas,
įtūžusiam Dzeusui
už ugnį kadais..."; ŠTAI tada būtų visiem skaitytojams, daugiau mažiau,o vis tik jau prieinama interpretacija.
O šiaip tai, (visumoje), šauniai -
taip išeina siela,
kada atsiskirdama nuo kūno (kaulai vėl į uolieną grįžta, o siela į dausas), kada ji jau išlieka sąmoninga ir sąmonėje, tą lemtingąją kūno mirties reiškinio akimirką; žodžiu, prašviesėjusi; ir jau gimti kūnui, kad sielai tobulėti, kas įmanoma sielai kol ji randasi kūne, jai jau nebereikia. Mat pasiekusi tokį lygi kai savo vale ji išlaiko sąmonę, atsiplėšiant kūnui nuo sielos - agonijoje, ji jau patampa pačia transcendentinė sąmone...
geras, bet trūksta pabaigikės, o jis toks "paliotnas"/ puiku. dinamiška, ritmiška. (žodžiu optimistiškas ir nuoseklus - dinamiškas)