Sendaikčių krautuvėlė

Kažkurioje sendaikčių krautuvėlėje pardavėjas tris kartus per dieną valydavo dulkes. Jau dvi savaites nė vieno pirkėjo. Pardavėjui nereikia skubėti rytais į darbą, o darbo laikas sutrumpėjo ligi pietų. Tačiau, nors ir darbo užmokestis tesiekė trečdalį minimalaus atlyginimo, kažkas vertė jį likti čia.
Kartą jam besnaudžiant prie prekystalio į parduotuvę įėjo jaunas vyriškis, jis lėtai apėjo visas lentynas ir sustojęs prie vienos su senais pliušiniais žaislais tarė:
- Kiek prašytumėte už šiuos žaislus?
Vyriškio balsas skambėjo keistai. Tačiau be galo švelniai, jis tarsi apkerėjo. Po gan ilgokos pauzės pardavėjas tarė:
- Kiek duosit, tiek užteks, vis tiek gi šie seni žaislai niekam nebereikalingi.
Vaikino veidą nušvietė plati šypsena, jis ištraukė stambų banknotą ir nieko netaręs padėjo ant prekystalio. Pardavėjas nespėjo nė padėkoti kai durys užsivėrė.
Po šio įvykio pardavėjas nebegalėjo užmigti, sąžinė jį kamavo, o širdis plakdavo vis smarkiau tik pažvelgus į tuščią lentyną.
Po dviejų savaitčių pardavėjas susirgo ir pasimirė. Žmonės, kurie gyveno netoli krautuvėlės, kūrė įvairias istorijas, kodėl gi mirė pardavėjas, tačiau nei vienas nesusimąstė, kad tuščioje lentynoje prieš prekystalį buvo mirusio pardavėjo gyvenimo istorija...