Nepavargau Nuo melo ir pavydo, Nuo neapykantos, pagiežos, Nuo ašarų savų ir svetimų. Nors sako geris sielą gydo, Nebėr ka gydyt, - Aš jos jau neturiu...
vienas sako - sielą turiu ... kitas sako - neturiu , ir abu teisūs, nes ta siela tai tokia substancija, kad kaip galvosi taip ir bus :)) o eiliukas silpnas - 1
Nesąmonė, dėl sielos, kas yra pasakyta paskutinėse dviejuose eilutėse... akmuo gali turėti dvasią,, bet sielos - ne, jei jis oliena. O žmogus, ir visa kas gyva, turi sielą, tik žmogaus siela pajėgi ne tik būti, bet dar ir suvokti save, ir ją supantį pasaulį, kol siela kūne. (kaulai atitinka akmenį, žemės stichija. kraujyje esanti plazma - ugnies stichija, dujos, deguonis kraujyje - oro stichiją, o štai vandens dalis didžiausia - vandens stichiją atitinkanti. Juk vandens žmogaus kūne 70% (tai yra daugiausiai.)Tai gi, kol kūno ląstelė gyva, nori tu to ar nenori, jame ganosi, tobulėja, evoliucionuoja siela.
paskutinė eilutė prasta, labai nupigina, nuseilioja visai nieko pradžią. Atrodo, kad pradėta neblogai, bet pabaigai eilėraščio autoriui pritrūko filosofinės išminties.
dėl ritmikos, tai ketvirtą /NUO/, kur kalbate apie ašaras savas, svetimas,nuimčiau.
o dėl paskutinių eilučių tai reiktų gal dar pagyventi ir paaugti, kad galėtumėte pabaigti šį eilėraštį. Dabar jis pigiai dramatiškas ir netikras. tuščias, tuštybiškai moralizuotas, bet melagingas tai, o lia lią...