Ištvėriau! Išgyvenau net septynias dienas t. y 168val!
Net šešias naktis išgirgždinau lovą, net penkias dienas nuolankiai trepinėjau aplink vergvaldžio kabinetą, net keturis rytus ėjau į pėdų procedūras, net tris valandas išbuvau konferencijoje - pasikėliau kvalifikaciją (niekaip neprisimenu ką ten tauškė tas diedas kreiva šypsena), net du pusdienius (paskatinta daug pasiekusios mokyklos laikų draugės) skaičiau klampią filosofinę knygą ir net visą naktį praleidau su..
Kaip ir pastarąsias savaites taip ir šią neradau noro susitikti su, kažko per daug telefonu dūsaujančios, geriausios (save taip vadinančios) savo draugužės, nespėjau išsikepti obuolių pyrago (jau beveik nebeliko nesupuvusių kaimo obuolių), nesugebėjau pažiūrėti nei vieno spektaklio (iš repertuaro išgaravo taip trokštama ” Meilė Paryžiuje”), pamiršau net paskambinti mamai (nežinau ar ji jau pasveiko), nepajutau.. o drebulė už lango, jau nustojo sodrumo..
Ačiū Gunta už išsakytą mintį; šia savo rašliava norėjau pavaizduoti savaitės analizę žmogaus, kuris neišbrenda iš rutinos(gal net nevisai rutinos kaip gyvenimo, kuris neteikia jokios pilnatvės ar prasmės).Neieškau čia jokios filosfijos(nebent tai savotiška beprasmybės filosofija) ir labai taikliai pataikėte su citata : "sukasi žmogus Būtyje tarp kasdienės rutinos rūpestėlių, pats kaip smulkmena susmulkėja, o Būties lieka nepastebėjęs, kada ir kaip ji kinta." Būtent čia ir norėjau pavaizduoti žmogystą, kuri nebesugeba gyventi jausdama bent kokį džiaugsmą ar pasitenkinimą, kad gyvena.
Labai neįdomiai išsakyta mintis, "sukasi žmogus Būtyje tarp kasdienės rutinos rūpestėlių, pats kaip smulkmena susmulkėja, o Būties lieka nepastebėjęs, kada ir kaip ji kinta."Praktikuodamas Dzeną, gali išgirsti atoslūgių ir potvynių pradžias." bet šiame tekste esantis lyrinis herojus, labai toli yra nuo tokios dvasinės būsenos, jo santykis į aplinką labai falšyvas - t.y. netikras. ir viską, ką jis mėgsta, ką pastebi, kuo mėgaujasi, esamoje jo dvasinėje būsenoje, turimame jo sąmonės lygmenyje, tai tuo savuoju "aš" kuris mėgaujasi savyje tuo pastebinčiu, kad nepastebi, žvilgt pro langą, ir pastebėjęs, kad drebulė jau nustojo sodrumo, prisiminė ką veikė, kol drebulė jo nustojo. Bet koks to herojaus santykis veidmainiškas į patį tą savo veiksmą, veikimą, lyg jo reikia kažkam, bet ne jam, ir jis daro tam kažkam, su ta kreiva šypsena, ar girgždančiai lovai, kad ją girgždina, labai didelę paslaugą. Tiesiog "kenčia kaip Kristus ant kryžiaus..."
Žodžiu, labai prastas rašinys. Tokie falšyvi- netikri, veidmainiški, gal paviršutiniškai tušti žmonės, kol tokiais dar yra, nepastebi ir to, kad jie nepastebi: "ir kada!? klomboje, esančioje priešais jo langus, tie dar taip neseniai pradėję degti serenčiai suspėjo išblėsti, spinduliuodami vienas kitas lyg paskutinės žarijos?", bet bandyti suvaidinti ir stengtis įtikinti, kad tokiais yra, gali. Maždaug: "ak skaičiavau 168 val. stebėjau vergvaldžio kreivą šypseną, atiduodama laiką pėdų procedūroms, iškentėjau girgždančią lovą, o drebulė už lango jau nebedreba lapeliais... ak, rutina rutina..." . Jei madoje filosofiniai postringavimai, tada jie gali bandyt apsimetinėt tokiais giliais , tačiau kur ten Dzen-budizmas, jie ir iki padoraus snobo niekaip nedatraukia...