Ne viskas pasaulyje taip paprasta

Žmonės kalbėjo, kad dėl karštos vasaros pradžios kalta šalta žiema. Manęs niekada nekamavo: kodėl vasaros tokios karštos, kodėl vaikai mėgsta ledus arba kodėl jūra sūri. Ne todėl, kad jausčiau visišką apatiją tokioms mįslėms, bet todėl, kad nesijaučiau galintis rasti tinkamą atsakymą. Vengiu save vadinti egocentriku, nors kartais mintys per dažnai sukasi aplink mane, nepalikdamos vietos globaliniam mąstymui.
Nežinau kaip dėl priežasties, bet dėl pačio fakto, kad vasara buvo lyg įkaitus krosnis, žmonės kalbėjo tiesą. Šiandieną temperatūra sieka trisdešimt penkis  laipsnius šilumos-  tokio karščio nepavyksta tiesiog ignoruoti. Kad gaučiau šešėlio nuotrupą, teko pakeisti savo nuolatinę vietą ir sėdėti keleliais metrais toliau nei įprastai. Bet tai nebuvo didelė problema, nes ir iš čia buvo galima matyti kasdieninės mano  mėgiamos misterijos vietą. Nužvelgiau save kritišku žvilgsniu, užkliūdamas už menkos dėmelės (ko gero matomos tik man) ant savo marškinėlių. Pirštais perbraukiau per plaukus, įsitikindamas, kad jie savo vietoje. Keli prakaito lašeliai formavosi ant kaktos, tad teko išsitraukti nosinaitę ir priglausti prie šlapios odos. Nuobodžiai peržvelgiau parkelį. Niekas nepakitę: vaikų vis dar pilna, šunys laksto neklausydami šeimininkų ir brandaus amžiaus moterys toliau trina suoliukus skaitydamos savo euroromanus. Mano apžvalgos procesą nutraukė gerai pažįstamų ratelių garsas, kuris, bjauriai čirpėdamas, visada  pertraukdavo dienos idilę parke. Tačiau aš jį siejau su gaivaus vėjo gūsiu, su garsiu manifestu, skelbiančiu „aš jau čia“. Ir štai, penkiasdešimt metrų nuo manęs, atsivėrė kas dieną mano akių gludinamas reginys su ledų vežimėliu ir Ja. Mačiau kaip juda Jos kūnas, įtvirtinant pavėsinį skėtį, išsitraukiant kėdutę ir galiausiai vangiai nusirąžant. Kūnas apnuogintas vasarinės lengvos suknelės, bet saikingai. Štai ji užsideda kepurėlę su firmos ženklu ir  pliumpteli ant kėdutės. Kiekvieną dieną, nuo tryliktos valandos iki aštuonioliktos, aš esu tikras, kad ją čia rasiu, todėl atsilaisvinus dienotvarkei įsitaisau patogiu atstumu nuo ledų vėžimėlio ir kaupiu drąsą. Pirmąją dieną, kai ją išvydau, pajutau keistus pojūčius pilve. Ilgai nereikėjo sukti galvos kuom ji mane sužavėjo. Aš tiesiog buvau pametęs galvą dėl idealumo paprastume. Visada mėgdavau skaitinėti realizmo virtuozą Balzaką, klausytis muzikos, kuri neverčia pakeisti pasaulio, o tiesiog lengvai pasitikti dienos eigą ir bendrauti su laisvais, bet paprastais žmonėmis. Tokia yra ir Ji. Nesu su ja šnekėjęs. Nė karto. Bet tam tikrais atvejais apie žmogų sužinai daug daugiau jį stebėdamas iš tolėliau, nei surezgęs pokalbį. Žiūrėk, pakalbink merginą, o ji pradės apsimesti geresne nei yra, sąmoningai kels sau kartelę, o gal net bandys nuslėpti kažką privataus. Absoliuti priešingybė, kai stebi žmogų jam net nežinant. Jis elgiasi natūraliai, nebijodamas save sumenkinti arba per daug išsiduoti. Iš tokių paprastų veiksmų kaip žiovavimas, plaukų papūrenimas arba šypsnys, kurį sukėlė tik tokie dalykai, kurie tikrai tą žmogų linksmina, gali pasakyti daug daugiau nei klaidinga žinutė, atėjusi su žodžiais. Grįžtu prie minties, kad ledų pardavėja buvo idealaus paprastumo įsikūnijimas. Nei neįprastai graži, nei bjauri, nei per aukšta nei per žema. Šviesūs, pelenų spalvos plaukai surišti į arklio uodegėlę ir smalsus šypsnys yra ryškiausi jos išvaizdos bruožai. Aš buvau sudomintas jos elgesiu. Atrodė užjaučianti, bet savęs neaukojanti, žinanti merginos vertę ir nemėgstanti daug kalbėti. Dabar reta tokių sutikti tarp save sureikšminančių išskirtinių asmenybių „jūros“. Argi ne ironiškai skamba „išskirtinių asmenybių jūra“? Mergina priklausė tik savam pasauliui, kuris buvo nepaprastai jaukus ir traukiantis. Antrą dieną apsilankiau parke, norėdamas ją užkalbinti, bet pritrūkęs drąsos nusprendžiau trumpam ją pastebėti, kad mano žodžiai ir elgesys ją užkalbinant būtų taiklesni. Tačiau stebėdamas Ją jaučiau tokį malonumą, kad kuriam laikui „atidėjau“ savo planą. Kartais susimąstau, kad taip neturėtų būti. Visuomenė tokių dalykų nepalaiko ir iškart uždeda etiketę „vojeristas maniakas, psichiškai nestabilus“. Neslėpsiu, kad man tai daro įtaką ir dažnai save pagaunu nerimaujant ar niekas manęs neįsimena. Galbūt už kelių minučių link manęs grubius žingsnius dėlios du, nepykantos pilni tokiems kaip aš, farai. Todėl kiekvieną dieną stengiuosi padaryt ta reikšmingąja, kai drąsiai pajudėsiu iš status quo. Nukrypęs nuo realybės atsigaunu tik tuomet, kai išgirstu baisų, taip gerai pažįstamą girgždėjimą. Krūtinėje, nebe pirmą kartą, pajuntu palegvėjimą. Bet neilgai. Ratelių girgždesys pavojingai artėja link mano pusės ir, belikus kokiems penkiems metrams nuo mano oazės, sustoja. Sulaikęs kvėpavimą stebiu kaip mergina atsargiai paremia skėtį į vėžimėlį, paglosto plaukų uodegėlę ir prieina prie manęs. Galima nutuokti, kad šios dienos spektaklis man yra paskutinis. Karčiai nuryju didelį gumulą gerklėje. Mergina pasilenkia link manęs ir nerūpestingai paberia žodžius:
- Keista, bet jus matau būtent po šituo medžiu ne pirmą dieną.
- Na... -nerandu žodžių kaip save išteisinti iš tokios gėdingos padėties. - Čia pavėsis, -tepavyksta man.
- Nepagalvokite, kad aš jus stebiu, oi tikrai ne... Aš ne tokia. Man tiesiog pasirodė smalsu. Pagalvojau, gal jums galiu kuo nors padėti.
- Ne.. ne... nereikia man pagalbos, aš tiesiog... -pasakyti, nesakyti, pasakyti nesakyti- galva baigia perdegti; jaučiu stambius prakaito lašelius ant kaktos. - Aš tik norėčiau... ledų porcijos. - Sumeluoju.
- Galėjote man pamojuoti dienos metu, būčiau pribėgusi, nes dabar uždariau ir užrakinau ledų vėžimėlį, -apgailestaujančiai pareiškė. Tuomet lėtai mane nužvelgė nuo plaukų iki liemens ir žinoma... akys užkliuvo už to paties, kaip ir visiems: už didelių ratų, virš jų esančių juodų rankenų ir pagaliau tvarkingai suglaustų kojų be gyvybės ženklų.
Paskutinį kartą dūriau aštrų žvilgsnį į jos akis ir pajudinau iš vietos savo invalido vėžimėlį, tvardydamas gėdos jausmą.
- O jūs karamelę mėgstate? - merginos balsas pasiekė mano smegenis tik po keleto sekundžių. - Matote... visa kita išpirkta, - nusišypsojo ji man saulėta šypsena. –Jeigu mane palydėtumėte iki sandėlio, mielai pavaišinčiau ir jūsų mėgstamais, tik karamelės visgi turim daugiausia. Bet nenoriu pasirodyti įkyri.
- Tiesa.. Karamelė man visai nepatinka, bet tokio pasiūlymo tikrai negalėčiau atmesti. - šį kartą nusišypsojau ir aš.


                                    * * * *

Šis apsakymas gimė daug bemąstant apie neįgaliuosius. Ar jie randa vietą pasaulyje? O gal prisilaiko šešėlio kaip mano pavaizduotas veikėjas... Apie ką jie mąsto pasilikę vieni patys su savimi? Ar pozityvas, kaip kokia kaukė, nukrenta nuo veido? Ne paslaptis, kad kartais visuomenė su gailesčio porcija priduoda ir nepilnavertiškumo kompleksą...