Astra

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.   

„Dieve, kaip man nusibodo tas visuomeninis transportas. Valanda ryte, valanda vakare.  Kiekvieną darbo dieną dvi ilgos, bergždžiai praleistos valandos nemalonių kvapų ir vaizdų spūstyje. Sumauta rutina. Viską darau automatiškai, kaip koks robotas. Namai - darbas, darbas – namai. Po galais, kur tas Algis prasmego? Visą dieną negaliu prisiskambinti, juk žadėjo mane šiandien iš darbo paimti ir į prekybos centrą nuvežti. “
Į namus grįžau kaip koks nešulinis gyvulys, rankos nutemptos iki kelių. „Greičiau duris atidarytų kas. Ką, nieko nėra namuose? Tai kur vaikai? Vyras kur? Juk šiandien, po naktinės, jam turėjo būti išeiginė. “
Stypčiodama su pilna pūsle, visa susinervinusi susiradau rankinuke raktus ir vargais negalais atrakinusi abi spynas įėjau į tuščius tamsius namus. Nutėškusi viską koridoriuje ant grindų, net nenusirengusi, pirmiausia nulėkiau į tualetą.
„Na va, jau ir akyse šviesiau“ – atsidususi su palengvėjimu nusirengiau, rankinuką numečiau ant komodos. Dėliodama maistą į šaldytuvą galvojau, kur visi išsilakstė: „Arnas su Kamile tikriausiai vėl kur nors užsibuvo su draugais. Pamokų jiems ruošti žinoma nereikia, šiandien, kaip ir visada, “nieko neuždavė“. Visai apie ateitį negalvoja, nors po metų kitų ir egzaminai. Atsakomybės jausmą, teisingiau, jo trūkumą tikriausiai paveldėjo iš tėvo. Na tai kur gi jis? Dar kartą paskambinsiu. Neatsiliepia. “
Iš miegamojo pasigirdo pažįstama muzikėlė: „Na ir užuomarša tas mano Algelis, vėl mobilųjį  namuose paliko. “ Telefoną radau ant komodos, šalia rankinuko, besikraunantį. „O aš jam visą dieną skambinau. “ Telefono baterija pilna. „Net šiltas, užkaito nuo mano skambučių“ – šypteliu ir išjungiu. “Oho, net dvylika praleistų. Nejaugi aš tiek kartų skambinau. Geriau ištrinsiu kelis, kad negalvotų, jog be jo gyventi negaliu. O kas čia per Astra? Nepažįstu jokios Astros. Skambinta net tris kartus. Kas ji, ko ji norėjo iš Algio, kam jai jo prireikė? “ Atsisėdau ant lovos. Pasidarė silpna: „Gal Algis dabar pas ją? “ Nutraukdamas mano mintis, kaip paukštis saujoje suspurdo, suskambo telefonas. Mano vyrui vėl skambino ji, nepažįstamoji, vardu Astra. 
Padvejojusi keletą sekundžių, pilna nerimo ir negeros nuojautos atsiliepiau:
- Alio.
Po trumpos pauzės ragelyje pasigirdo jaunas moteriškas balsas:
- Labas vakaras.
- Labas vakaras,  - atsakiau.
- O,  Algio nėra? – neužtikrintai paklausė.
- Šiuo metu nėra. O kam jums jo reikia? – paklausiau nelabai maloniai.
Vietoj atsakymo išgirdau tik telefono pypsėjimą. 

Vaikai grįžo, kai ruošiau vakarienę. Svogūnų pjausčiau daug ir ilgai, negailėdama nei jų, nei savęs. Teisingiau, savęs ir gailėjausi, dėl savo gyvenimėlio paskendusio rutinoje. Bet kas keisčiausia, būtent jo labiausiai ir gaila buvo prarasti, netekti. „Aštuoniolika kartu pragyventų metų. Va taip imti viską lengva ranka ir nubraukti. Ne, nu tikras absurdas. Ko jam mažai namuose. Juk visai neblogai gyvenam, turim darbus, du gražius vaikus, visi sveiki, tik džiaukis ir norėk. Būtent, panorėjo Algelis, daugiau panorėjo, šviežienos užsigeidė. Prakeikta keturiasdešimtmečių vyrų krizė. “
Kai ruošiau grybų padažą buvau jau kiek apsiraminusi, jausmai vėl buvo nukišti į tolimiausią kertelę. Dabar bandžiau viską apmąstyti protingai: kaip elgtis, ką sakyti, išsiduoti ir tikėtis, kad jis viską paaiškins, ar laukti, tekėti sena vaga, tarsi nieko nebūtų nutikę.

Vakarieniavome tylėdami, be Algio. Kotletai buvo sūroki. Ore tvyrojo kažkokia slogi nuotaika. Pavalgėme, o jo vis dar nėra.
- Mama, mes einame pamokų ruošti, - Arnas su Kamile jau spūdino nuo stalo, palikdami mane vieną su pravėsusia vakariene ir kriaukle, pilna neplautų indų.
„Po velnių, kur tas Algis tokiu metu nieko nepasakęs valkiojasi. Kad tik kas nebūtų atsitikę, maža kas, juk lauke dabar jau aštuntą tamsu. “ - bandžiau guosti  ir raminti save, be perstojo žvilgčiodama į laikrodį ant sienos. „Jau greitai bus dešimt. “
Pašokau kaip strėlė nuo kėdės išgirdusi spragtelint atrakinamą durų spyną. „Grįžo, pagaliau. Ačiū Dievui. “
- Na tai kur šiandien buvai, visą dieną negalėjau prisiskambinti, telefoną namuose palikęs. Valandų jau kiek. O aš nežinau net kur tu. Gal kas atsitiko, maža ką, juk tokį darbą dirbi. – nervingai išliejau tiradą susikaupusią per tas laukimo ir nežinios valandas. – Va ir vakarienė atšalo.
- Nieko neatsitiko. Tik reikalai, – plaudamasis rankas ramiai atsakė Algis.
Pašildžiusi kotletus su grikiais negailėdama uždėjau grybų padažo, žinojau, kad mėgsta. Sėdėjau ir žiūrėjau į jį, godžiai valganti.
- Tai kur taip užtrukai? - dabar paklausiau jau ramiau.
- Garaže. Mašinai reikėjo padangas pakeisti. Keli varžtai buvo užrūdiję, tai kiek privargom, kol atsukom. O nuėmus ratus paaiškėjo dar, kad ir kaladėlės visai sudilę. Gerai, kad Klemensas buvo, padėjo. – tuštindamas lėkštę sklandžiai dėstė vyras man nelabai suprantamus dalykus. - Juk pati žinai, remontas šiais laikais brangus, nulupa devynis kailius, o padaryti gerai nepadaro. Tad kam į servisą varyti, kai pats sugebu.
- Sugebi tai sugebi, nieko nesakau, bet labai jau daug laiko tame garaže praleidi. Paskutiniu laiku namuose tavęs nėra ir nėra, tai darbe, tai garaže. Aš iš vis tavęs beveik nebematau, vis viena ir viena., - nejučia vėl pradėjau priekaištauti.
- Na jau, negali būti. Vėl spalvas tirštini, - užbaigė pokalbį juokais. – Tiesa, kur mano telefonas.
- Va, - padaviau. – Praleistų skambučių gal koks šimtas, - virpančia širdim bandžiau  pajuokauti ir aš.
- Ir visi tavo, - nusijuokė Algis, peržvelgdamas praleistų skambučių sąrašą, kuriame buvo ir trys Astros skambučiai. Daugiau nieko nepasakęs atsistojo, įsimetė telefoną į kišenę ir nužingsniavo miegamojo link.

Lovoje, kaip įprastai, buvome tryse: aš, vyras ir jo kompiuteris. Buvau jau pripratusi prie to, nors tai mane vis tik skaudino. Štai ir šiandien, jis kaip niekur nieko įniko į savo žaidimus, karus, kartkartėmis vis pasirašinėdamas su tokiais pat išprotėjusiais draugeliais, o gal ir ne tik su jais. Mačiau kaip kartais jo veidą nušviečia šypsena. Paklaustas, kaip visada, atsakė, kad vyrukai bajerius rašinėja. Laikiau save protinga moterimi, todėl atlaidžiai žiūrėjau į tokią jo silpnybę, galvodama, kad geriau jau kompiuteris, nei kokia meilužė. Štai ir šį vakarą nieko jam nesakiau apie Astrą, neklausinėjau, nepriekaištavau. Stengiausi būti stipri. Taip ir užmigau žiūrėdama kažkokį filmą, slapčia braukdama ašarą. Nors jaučiausi išduota, nusprendžiau tylėti, nekeldama jokių scenų, neprašydama pasiaiškinti, nepateikdama jokių ultimatumų, nes bijojau. Bijojau tiesos, žiaurios tiesos, kuri galėjo mane įskaudinti. Žinojau, kad nebesu jaunutė. Va, už savaitės sueis keturiasdešimt. Kaip siaubingai mintyse skambėjo kažkada pačios bendradarbei juokais keturiasdešimtmečio proga pasakyti žodžiai: „Sveikinu įkopus į penktą dešimtį“. Siaubas. Algis juk vyras pačiame jėgų žydėjime: ir išvaizdus, ir protingas. Tai ką, ėmė ir susirado kokią jaunesnę, gražesnę. Dar ir vardas koks neįprastas Astra. Kad ją kur galas. “

Ryte, lyg niekur nieko, visi išsilakstėme kas kur. Darbe viską dariau apgraibomis, pusiau miegodama, paskendusi apmąstymuose ir abejonėse. Vienu žodžiu, kankinau save mintimis apie vyro išdavystę, kapstydamasi po atmintį ir vis rasdama tai vienokių, tai kitokių mūsų santykių atšalimo požymių. Po pietų, nors man tai nebūdinga, pasiskundusi bloga sveikata išsiprašiau iš darbo.
Diena buvo stebėtinai graži, tikra bobų vasara. Tad nusprendžiau neskubėdama paėjėti pėsčiomis keletą stotelių, kad išblaškyti slogias mintis apie Algį ir save, apie mus, jeigu tokie dar esame. Įtarimus ir abejones, taip netikėtai užklupusius mane, lėtai, bet užtikrintai tirpdė maloni saulės šiluma. „Gal tikrai, viską tik įsivaizduoju, maža kas gali jam skambinti, gal ta Astra kokia nauja jo bendradarbė, apie kurią aš dar nieko nežinau ar dar kas nors“ -. bandžiau pažvelgti į viską blaiviai ir racionaliai. Žingsniavau lėtai, monotoniškai kaukšėdama šaligatviu, pasipuošusiu vienu kitu rudeniniu lapu, godžiai gerdama saulės šviesą, kaip kokį optimizmo eliksyrą, padedantį atgauti pasitikėjimą savimi. Pakėlusi galvą žvalgiausi į pro šalį skubančius žmones, gatvėmis nepaliaujamu srautu važiuojančias mašinas, mokinukus, plasnojančius margaspalvėmis atsilapojusiomis striukėmis. Tik netikėtai kaukšėjimas liovėsi. Rodėsi sustos ir širdis. Ką tik užaugintas optimizmas dingo be pėdsakų. Mašinų stovėjimo aukštelėje, raudonoje mašinoje su jauna efektinga gražuole  išsišiepęs nuo ausies iki ausies sėdėjo Algis.
Pamatęs mane nustebo, veidas iš karto persimainė. Išlipo iš mašinos ir pabrukęs uodegą, kaip koks katinas prišikęs į miltus,  prisiartino prie manęs ir paklausė:
- O tu ne darbe? Kas atsitiko?
- Bet ir tu ne darbe, o sakei, kad dirbsi, - atsakiau lediniu balsu.
- Pakeitė grafiką, - ryškiai sumelavo.
- Su kuo tu čia dabar važinėji? – tvardžiau savo įsiūtį ir ašaras kiek galėjau.
- Aš tau nenorėjau kol kas sakyti, dar norėjau palaukti. Nes dar ne laikas. Aš ne taip planavau. Matai, tai turėjo likti paslaptyje, bent kol kas, kol dar nepribrendo laikas, - nelabai rišliai bandė paaškinti Algis. – Na bet jeigu jau pamatei, taip sakant, užklupai nusikaltimo vietoje, - bandė juokauti, - taip bus geriau ir man, ir tau.
Aš stovėjau be žado. Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti baisiausiu košmaru.
- Tai pagaliau pasakysi tu man, kas čia yra? – paklausiau rodydama ranka į gražią ilgakoję merginą, grakščiai atsirėmusią į tokią pat raudoną ir blizgančią mašiną, kaip ir jos ilgaauliai batai, nervingai žvilgčiojančią į laikrodį.
- Tai Astra.
- Man visai neįdomu kuo ji vardu, Astra ar kokia nors Vanda.
- Tu nesupranti, brangioji, - vyras pabandė mane apkabinti ranka.
- Kokia dar čia brangioji, kai yra ji, - nebeišlaikiau nevilties ir skausmo ašarų.
- Neverk, mažute, kas tau pasidarė, tau ji nepatinka? – toliau jis žeidė mane savo abejingumu, - aš galėsiu paieškoti kitos, kuri tau patiks.
- Kas patiks, ko paieškoti? – pakėlusi į jį ašarotas akis žiūrėjau nieko nesuprasdama.
- Brangioji, tai turėjo būti staigmena, dovana tavo gimimo dienos proga. Nesuprantu, ko verki, kas tau pasidarė? Taip, žinau, slėpiau tai nuo tavęs, melavau, išleidau krūvą pinigų, bet...
Mergina nesulaukusi kada mes pagaliau išsiaiškinsime pati priėjo prie mūsų:
- Ponas Algi, atsiprašau, kad kišuosi į jūsų šeimos reikalus, bet daugiau nebegaliu laukti. Už valandos turiu būti oro uoste, išskrendu į Londoną. Štai imkite antruosius mašinos raktelius ir gero jums važinėjimo. 

Po savaitės, atšventusi keturiasdešimtąjį gimtadienį, bendradarbių nuostabai, visa švytėdama ir be galo laiminga į darbą atvažiavau gražia raudona mylimo vyro padovanota Opel Astra.