Ji

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.   

Jai įėjus į kavinę, jis trumpam  sustingo. Atrodė, kad ji buvo pati nuostabiausia mergina, kokią tik jis kada nors gyvenime matė.  Ji nebuvo gražuolė, tačiau kažkas jį pavergė. Gal ilgi banguoti plaukai, gal didelės akys, o gal jausmas, kad ją pažįsta.
Ji dairėsi salę kažko ieškodama ir  jų žvilgsniai susitiko. Ji nusišypsojo, o kairiame skruoste išryškėjo duobutė.
- Tu manęs nesiklausai, - papurtė už peties Rugilė.
Jis nieko neatsakė.
- Ach, ji tokia žavinga, - teatrališkai atsiduso Rugilė ir kumštelėjo jam alkūne. – Pakviesk ją kur nors.
- Patylėk, -
- Oi, Erikai, matau, kaip varvini seilę, – nusijuokė Rugilė. – Pakviesk ją į pasimatymą. Bent už-kal-bink, -išskiemenavo.
- Užakalbinsiu, tik nepanikuok, sesute, - pasakė jis. - Galiu tau dar ir paslaptį pasakyti – aš garantuoju, kad šita mergina bus mano.

  *
- Mes privalome aplankyti tą naują parduotuvę, - gatve Rugilė tempė Eriką už rankos.  – Juk sakiau, kad man reikia naujo sijono, o tu pažadėjai padėti jį išsirinkti.
- Nebereikia. Šiandien ir taip su tavimi prisivaikščiojau iki soties, - suniurzgėjo jis. – Geriau užsukim kavos, - jis sustojo šalia kavinės durų
Netikėtai atsivėrus  durims, jo vos nekliudė ji.  Popierinis kavos puodelis nukrito ant grindinio akmenų, švisiai rusvais taškeliais nudažydamas jos mėlynas kelnes. Ji sustingusi žiūrėjo į jį. Akyse atsispindėjo baimė.  Staiga lyg prabudusi iš sapno, sumurmėjo „Atsiprašau“ ir nusisukusi pasileido beveik bėgte į priešingą pusę.
- Oho, - pasakė Rugilė. – O ji atrodo  tavęs bijo.  Ką tu jai padarei?
- Nieko.
- Nieko? Jeigu būtų nieko, šitaip būtumėt nesureagavę vienas į kitą.
- Tikrai nieko nepadariau, - suniurzgėjo.
- Erikai, aš nekvaila. Ji atrodė rimtai įskaudinta ir išsigandusi. Žinau, kad moki būti bjaurus storžievis, tačiau net ir išsiskyrus su mergina reikia...
- Užsičiaupk! – suriko jis. – Nekalbėk daugiau apie tai! Nenoriu girdėti daugiau jokių tavo teorijų ir išvedžiojimų šita tema! Supratai?
- Gerai, gerai, nusiramink jau. Tyliu, - Rugilė pridėjo pirštą prie lūpų. -  Nebekalbėsiu. Tiesiog man įdomu, kaip iš tavo svajonių moters ji staiga virto... – Rugilė trumpam nutilo ir sudvejojo, - net nežinau, kaip pasakyti..
- Tai ir nesakyk.
- Erikai... – Rugilė pyktelėjo dėl jo šiurkštaus tono.
Jis atsiduso. Po to pažvelgė į seserį skausmo pilnomis akimis ir tyliai ištarė:
- Tiesiog ji nėra ta, kuo dedasi.

  *
Jų pirmas pasimatymas  buvo paprastas.  Ramus pokalbis, tyliai skimbčiojant stalo įrankiams ir taurėms. Pokalbiai sukosi apie nieką. Tačiau Erikui buvo įdomu. Jį hipnotizavo jos žvilgsnis, jos buvimas šalia.
Visą vakarą jis daugiau šnekėjo, o ji tylėjo. Žiūrėjo į jį ir šypsojosi.  Ir atrodė ji taip, kad jam užgniaužė kvapą, kai ji pasirodė. Pasipuošusi ilga žalia suknele, švelniai plazdančia aplink kojas su kiekvienu žingsniu. O nuo gilios suknelės iškirptės, paryškinančia jos tobulą krūtinę,  jis vos sugebėjo atitraukti akis. Mirkčiojant žvakių liepsnelėms ji atrodė paslaptinga lyg dievaitė.
- Papasakok, kaip tu gyvenai, prieš atsikraustydama į šį miestelį? – paklausė jis.
Ji šyptelėjo ir papurtė galvą.
- Aš negyvenau.
- Negyvenai? – jis žaismingai kilstelėjo antakius. – Įdomu.
- Neįdomu, - švelniai atsakė ji ir atsiduso. – Juk tikriausiai ir pats žinai tą jausmą, kai sapnuoji baisų sapną, nori prabusti, bet  negali.
Jis linktelėjo.
- Tačiau gyvenime būna ir nuostabių akimirkų, kada prabusti nesinori.
- Taip ir yra. Dabar. Bet anksčiau – ne. Manau, tai mūsų šeimos prakeiksmas. Niekas negali būti laimingas, kol nepabėga iš didelio miesto ir neapverčia gyvenimo aukštyn kojomis, - ji nutilo tarsi mintimis nuklydusi kažkur toli. Tačiau greitai susitvardė. -  Bet nekalbėkim apie praeitį.  Yra tik čia, dabar ir nuostabus rytojus. Sutinki? – ji viltingai pažvelgė jam į akis.
- Sutinku, - jis nusišypsojo. – Tik dabar ir čia, - pakėlė vyno taurę lyg tostui. – Už nuostabią rytdieną.
Po vakarienės Erikas palydėjo ją  iki namų ir sustojęs paėmė už rankos. Nusišypsojo, pirštais glostydamas jos plaštaką. Vakaras buvo vėsokas, tad jos oda buvo pašiurpusi.  Erikas tikėjosi būti pakviestas vidun, tačiau ji, visą vakarą jį švelniai viliojusi ir flirtavusi, staiga užsimetė drovumo šydą. Pasistiebusi vos vos palytėjo jo žandą savo lūpomis ir palinkėjusi labos nakties nuskubėjo namo.

  *
- Erikai, tu turi su ja pasikalbėti, - pasakė Rugilė. – Aš juk matau, kaip tau sunku be jos.
- Rugile, man su ja dar sunkiau.
- Baik jau, Erikai. Juk kad ir kas buvo tarp jūsų blogo, galit viską išspręsti, aš tikiu.
- Rugilyte, tu tokia naivuolė, - jis švelniai paglostė sesers veidą.
- Ne, Erikai, tai tu – pernelyg įtarus. Tavo sąmokslo teorijos sugriovė visus iki šiol buvusius santykius. Neleisk, kad tai vėl pasikartotų.
- Tu nesupranti, viskas yra pernelyg sudėtinga.
- Taip sudėtinga, kad gali dėl to gadintis gyvenimą? Erikai, aš juk matau, kad tu nebegyveni! Tu vos egzistuoji. Tavo mintys kažkur plaukioja, nesugebi susikaupti – visi tai pastebėjo. Tau reikia jos.
- Nereikia! – suriko jis. – Nereikia! Aš jos nekenčiu, bet...
- Bet ir gyventi be jos negali?
- Negaliu. Tu nesupranti, kaip man dabar sunku. Negaliu apie ją negalvoti. Noriu pamiršti, bet negaliu negalvoti. Mane drasko tai, kad ją įskaudinau. Širdis tiesiog reikalauja, kad jos atsiprašyčiau. Tačiau tai, ką ji man padarė... tos kančios neapibūdintų jokie žodžiai. Niekas to nepalengvintų, nebent ji išnyktų... aš jau nebežinau, ką daryti.
- Erikai, nusiramink, - Rugilė apkabino brolį ir raminamai pradėjo glostyti jo plaukus. – Viskas bus gerai. Aš žinau. Tam tik reikia laiko, bet viskas susitvarkys, - ji kartojo tyliai tarsi sau.
- Susitvarkys, - pakartojo jis, nors tuo netikėjo.

  *
Erikas stebėjo, kaip ji nuogutėlė vaikšto po kambarį. Jam patiko, kad ji visiškai nesidrovėjo savo kūno.  Atrodė, net žavisi savimi. Praeidama pr veidrodį vis stabtelėdavo. Tik akimirkai. Nužvelgdavo save, nusišypsodavo. Kartais lyg nejučia pirštais paliesdavo krūtis. Erikas buvo tikras, kad jos – plastikos chirurgų kūrinys, tačiau tai buvo nesvarbu.
Ji susirankiojo daiktus, padovanojo jam žavingiausią šypseną ir pasislėpė už vonios kambario durų. Po minutėlės jis išgirdo šniokščiantį vandenį. Nusišypsojo sau, įsivaizduodamas jos oda riedančius šilto vandens lašus. Po to išsiropštė iš lovos. Tingiai vaikštinėdamas po kambarį, pradėjo apžiūrinėti jos nuoraukas, kurių buvo vos kelios. Ir visos ne senesnės nei metai, kas jam pasirodė keista. Jos daiktus, jos knygas. Jam patiko, kad jų skoniai buvo panašūs. Išsitraukė iš lentynos vieną seniausiai atrodančių storų knygų. Pervertė pageltusius lapus, kai išskrido vienas lapelis ir nupleveno ant grindų. Erikas jį pakėlė – tai buvo sena nespalvota nuotrauka.
Erikas suprato, kad vaikinuką nuotraukoje yra matęs. Kai vienerius metus buvo priverstas mokytis Sostinės vidurinėje, jis jį pažinojo. Nebuvo draugais, nes vaikinukas buvo keistuolis. Visa mokykla apie jį kalbėjo kaip apie trenktą, kuriam reikalinga psichologo pagalba ar smegenų operacija. Daugelis vadino gėjumi ar net blogiau. Manė, kad baigęs mokyklą jis tikrai pasikeis lytį. Iš nuogirdų net nematęs jo Erikas buvo susiformavęs pakankamai baisų paveikslą.  Tačiau kartą, jau besibaigiant mokslo metams, vaikinuką sutiko koridoriuje. Neatsispyrė pagundai pasiteirauti, kaip jam sekasi.
- Blogai, - tada atsakė jis. – Ir kaip gali būti kitaip, jei visas gyvenimas – nesibaigiantis košmaras? Košmaras, iš kurio negali pabusti. Ir tik viltis, kad vieną dieną  tai pasikeis, veda mane pirmyn.
Ir dabar to vaikinuko veidas žvelgė į jį iš nuotraukos. Toks pažįstamas veidas. Jos veidas. Ir suvokimas lyg šleikštulys pakilo gerkle. Lyg auglys išsišakojo galvoje baisi, bjauri mintis.
Sugirgždėjo durys.  Ji išėjo iš dušo susisupusi į storą rankšluostį. Drėgni plaukai laisvai krito ant pečių. Atrodė žavingai, tačiau jis nežiūrėdamas ištiesė jai nuotrauką ir piktai prakošė pro dantis:
- Ar tai tu?
- Erikai, – jam pasirodė, kad ji išsigando. –Kur ją radai?
- Atsakyk! – jis pažvelgė į ją.
- Ne. – ji tyliai sumurmėjo, purtydama galvą. – Ne aš.
- Nemeluok!
- Ne, Erikai. Tas vaikinas nuotraukoje – ne aš, - jos akyse pasirodė tikras išgąstis, tarsi tik dabar supratus, ką jis galvoja. – Ir jis niekada nebuvau aš... prašau, pasikalbėkim! Tai ne...
- Nutilk! Tu! Tu!.. Kas tu esi?!
- Aš esu tik ta mergina, kurią tu pažįsti... Erikai... – jos balsas suskambo maldaujamai, o akyse sužibo ašaros. – Prašau, nurimk, pasikalbėkim... – ji ištiesė į jį rankas.
- Pasitrauk! Neliesk manęs, – atsitraukė nuo jos toliau. – Kaip tu galėjai su manim šitaip pasielgti?! Tu sugriovei mano gyvenimą!
- Ne, Erikai, paklausyk... – dar kartą nesėkmingai pabandžiusi paimti jį už rankos ji sukniubo ant grindų.
- Nutilk! Aš daugiau nenoriu tavęs matyti. Jeigu dar kartą prisiartinsi prie manęs ar mano sesers, visas miestelis žinos, kas tu esi iš tikrųjų!
Ji tylėjo, tik nuolankiai nulenkė galvą. Ašaros jau tekėjo lyg du siauri upeliai.
Prieš užsidarant durims, jis dar spėjo pamatyti  jos ašaras, tekančias skruostais lyg du siauručiai upeliai. Širdyje kažkas virptelėjo. Bet jis nusisuko ir išėjo laukan.

  *
Jis važiavo mašina senu keliu link upės. Galvoje sukosi daugybė minčių, lyg bičių avilyje ūžė. Rugilė buvo teisi. Jam reikėjo dar kartą su ja pasikalbėti. Bet jis nenorėjo jos matyti. Tačiau skausmingai reikėjo jos atleidimo. Gal tik taip jis sugebės pagaliau išbraukti ją iš savo gyvenimo.
Priartėjęs prie tilto jis sulėtino greitį ir pamatė ją. Ji sėdėjo ant siauros tilto atbrailos ir žiūrėjo žemyn. Bet jis neabejojo, kad ji nemato tekančio vandens, nejaučia aukščio ir nesupranta tikro pavojaus. Ji tenori išnykti. Su siaubu pagalvojo, kad ji nori nutraukti gyvenimą dėl jo kaltės. Net nepajuto, kaip sustabdė mašiną ir iššoko lauk.
- Nešok! – suriko jis, bėgdamas link jos.
- Erikai?! – šypsena nušvietė jos nustebusį veidą. – Ką tu čia veiki?
- Nežinau. Tik žinau, kad buvau kvailys. Tu turi man atleisti! Nešok!
- O, - ji nusijuokė tarsi supratusi, kaip viskas turėjo jam atrodyti. – Erikai, aš neketinu šokti. Čia atėjau pamąstyti, pabūti viena ir sutvarkyti galvoje mintis.
Jis priėjo arčiau jos. Ištiesė ranką ir pirštais perbėgo jos veidu. Ji buvo išties gražus kūrinys.
- Ar atleisi man, kad buvau toks... na, koks buvau?
- Erikai, aš tau jau atleidau. Juk tai tik nesusipratimas. Nors ir labai skaudus, – jos akių pakraštėliuose sužibo ašaros.
Jis apsikabino ją, širdis pradėjo plakti ramiau jaučiant, kad ji atleido.
- Neverk. Praeitis juk neegzistuoja. Yra tik dabar ir nuostabus rytojus.
Po minutėlės sumurmėjo jai į ausį:
- Aš tave myliu. Ir nesvarbu, kas buvo ir kas tu esi. Dabar tu esi mano.
Erikas švelniai palietė jos lūpas savosiomis ir, kai ji atpalaidavo rankas, stumtelėjo ją nuo krašto. Viskas tetruko akimirksnį. Ji net nespėjo riktelti, kai paniro po vandeniu ir dingo upės tėkmėje.
Jis dar pastovėjo porą minučių stebėdamas srovę, po to apsisuko ir nuėjo link mašinos. Viskas baigta. Jis laisvas ir ji jo nebekankins. Praeities nebėra.

  *
Po savaitės, per jos laidotuves jis sutiko jos brolį – vaikinuką iš nuotraukos, kurį pažinojo mokydamasis Sostinės vidurinėje.