imitacija

Ir paskutinį kartą pasakysiu lyja,
kai vakaro neliks – moskitų akys.
Plėšria žuvim į dugną – valtys neša,
prie tavo irklų  prisiglausti noriu.

Šiąnakt pabūsiu toks blaškus – plaštakė,
graudus mėnulis į akis žiūrėtų,
o girgždant  rankoms  kelios naktys
įsuptų į save žolėj - pro rūką  slinktys.

Te paukštis imituoja tamsą – lyja,
ir neršia žvilgsniai nuo vėsos surūgę -
paklausti kelrodžių žvaigždžių norėčiau -
kodėl sapnais bespalviais krinta spiečiai?