Ribotumas

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.   

„Keista. “ – Tautvydas pagalvojo, kad žingsniai viršuje, šiaip jau niekuo neišsiskiriantys iš kitų kambarį švelniai apglėbusių garsų, vis dėlto jį erzina. Prislopintas televizorius, užlanginis vėjo bruzdėjimas, kartkartiniai ir tolimi kaimyninių butų gyvybės ženklai – niekas neerzino. Atvirkščiai, jie teikė savotiško jaukumo ir ramybės pojūtį, o tie žingsniai, nors tokie pat tylūs, įsiliejantys, derantys ir nenuolatiniai... vis dėlto jie erzino. „Kaip keista. “ – galvojo jis. – „ Ir kada gi tai prasidėjo? Kaip ir kada artimo žmogaus buvimas pradeda mus erzinti net ir tokiomis mažomis smulkmenomis kaip vos vos girdimi žingsniai...? “

Jis nesileido į tolimesnius svarstymus, neieškojo kokių nors atsakymų ar išeičių, tik priėmė suvoktąjį dalyką kaip neišvengiamybę, ištinkančią kuone visus be išimties. Skirtumas tik tas, kad vieni su tuo susitaiko ir prisitaiko, o kiti eina vis toliau ir toliau, kol... nueina. „Ar mes eisim? Ar jai viskas taip pat kaip ir man? “ Ko gero ne, jis galvojo, kad ne. Lygiai taip pat nemanė, kad ir jie galėtų nueiti toli, taip toli,  kad iš čia išnyktų vieno kurio nors iš jų žingsniai.

Pradėjo prisiminti, kaip pamažu tarp jos lūpų įsivyrauja tyla, tokiu būdu pakeisdama buvusią pusiausvyrą. O tiksliau – jau turbūt galutinai įsivyravo ir pakeitė. Tai, kas ankščiau buvo triukšmas, tapo tyla. Dar stengėsi prisiminti, kada taip atsitinka, būtent kokią akimirką, nes kartais... kartais viskas lyg ir taip kaip ankščiau, tik labai trumpai, bet jam nelabai sekėsi. Negalėjo prisiminti ką ir apie ką ji kalbėdavo grįžusi arba šiaip – visada, tačiau labiau prisiminė savo žodžius, televizijos laidas, dienos aktualijas ir tiek.

Ko gero kalta buvo kolekcija, jos dėžučių kolekcija iš kurios – nieko gero. Pradžioje jų buvo visai nedaug, viena ar dvi ir jis net nenutuokė, kad tai kolekcija. Bet paskui pradėjo rastis vis daugiau ir daugiau, o dabar jos jau karaliavo visoje palėpėje. Kažkokios nelabai išvaizdžios, ganėtinai vienodos, tuščios tuštutėlės, kas pats savaime būtų ne stebuklas, tačiau ji visada sakydavo, kad jos pilnos ir tuo sugebėdavo jį taip sunervinti, kažkaip visai neplanuotai išmušti iš vėžių, kad pradėjo  stengtis laikytis kuo atokiau ir nuo jų, ir nuo pačios palėpės.

Kartais, kai ji tildavo, tildavo ir galų gale, pašokusi dingdavo laiptuose, lyg būtų nusiplikiusi visai nereikšmingais jo žodžias, televizijos laidų komentavimu ar panašiai, jis  pagalvodavo, kad reikėtų vieną kartą nueiti ir sumalti jas visas į šipulius. Tada pasibaigtų tas begalinis lakstymas ir spoksojimas į tuščią, nieko nesakantį ir negalintį pasakyti jų vidų. Aišku, tada tektų klausytis jos sliūkinėjimo kažkur čia, apačioje, bet,... kai ji būdavo apačioje, jo niekas nenervindavo.

Ankščiau, retkarčiais, jis dar užkopdavo paskui ją į nedidelį palėpės kambarėlį ir pradėdavo klausinėti apie tuos... „padarus“ ir tai, ką ji mato jų viduje. Tada ji pamažu atgydavo, įsijausdavo, kalbėdavo nors ir ganėtinai keistai, bet vis dėlto savotiškai įdomiai, akys tapdavo gyvos ir pilnos. Visa tai jis priskirdavo moteriškom fantazijom, nes galėtų prisiekti, kad tada, kai atvėręs palėpės duris nesdavo pirmą žvilgsnį, jos akyse viso šito tikrai nebūdavo. Veikiau galėdavai nuspėti jose esant kelias ašaras, išsiliejusį spalvoje drėgmės perteklių ir... tuštumą. Begalinę tuštumą, lygiai tokią pat, kokia buvo ir tose dėžpalaikėse –  tokią tuščią ir negyvą, kad net spengia.

Paskui vienas iš jų pavargo, arba abu ir jis vis rečiau bepakildavo paskui, o ji vis rečiau bebandydavo jam kažką pasakyti. „Visi žmonės yra riboti, nieko nepadarysi. Ypač moterys. Ir tai dar labiau nuvilia, nes būtent jos pradžioje labiausiai sužavi. Atrodo tokios pilnos, tokios neišsemiamos, o štai... “

Vieną dieną jis pastebėjo keistą dalyką. Pavėlavęs ateiti kartu, gavo galimybę pastebėti ją iš šalies, kitų žmonių būryje, ir nustebęs suvokė, kad ten, tarp jų, ji vėl yra tokia pat kaip ankščiau. Kalba ir juokas, šypsena, gyvos, neišsiliejusios akys, o vėliau – netuštėjančios ir nešąlančios kaip aklina kosmoso juoduma. Ir ji niekur nėjo, nebėgo atsiribojusi, nors aplink buvo apstu laiptų ir net... dėžučių. Dar daugiau, jis staiga suvokė, kad jeigu dabar prieitų, tai toji, anoji ir buvusioji, tikriausiai staiga vėl išblykštų, išnyktų ore kaip kokia vizija. Tačiau taip nebuvo, ji išblyško ir išsisklaidė tik kažkur pusiaukėlėje į namus ir jis vėl nesugebėjo pagauti tos akimirkos.

Nuo viso šito tąkart jis jautėsi truputėlį nesavas, tartum norėtų iš kažko ištrūkti, tarsi negalėtų kažko prisiminti... sustingęs mintimis, jausmais, žiūrėdamas į kažą, ko aplink negali pamatyti, savotiška transo būsena.

Ačiū Dievui, ryte viskas liovėsi. Jis vėl pasijuto savimi, išleido ją porai dienų pas mamą, vakarą praleido ramioje ir jaukioje vienatvėje, iš palėpės nesklindant jokiems erzinatiems garsams.  Kai miegas jau buvo beveik nusileidęs ant užmerktų blakstienų, staiga – „Taukšt! “. Jis taip staigiai atsimerkė ir tuo pat metu atsisėdo lovoje, tarsi būtų pajutęs elektros iškrovą skrodžiančią kūną. Palėpėje nieko nebuvo. Jokio gyvo padaro. Tikimybės įsibrauti vagiui taip pat. Jei tas garsas būtų atsklidęs iš kur nors kitur, sakysim iš virtuvės, tai nebūtų taip perėję per širdį. Taip kaip vaikystėje, kai tamsoje stengiesi kuo greičiau pasiekti lovą, vienintelę išsigelbėjimo vietą. Skirtumas tik tas, kad dabar lova nebeuvo tas saugus užutekis ir jis bijojo vėl atsigulti ir užmerkti akis, nes žinojo, kad nevalingai lauks to garso pasikartojimo. Reikėjo eiti ir viską išsiaiškinti.

Nedegęs šviesų, ryškios mėnesienos nutviekstas, jis pakilo į palėpę. Ten mėnesiena siautėjo dar smarkiau, vos ne sukurdama dienos apšvietimą. Viena dėžutė buvo atvira. Ta viena prakeiktoji dėžpalaikė stovėjo atsivėrusi taip, kad nė akimirkai nekilo jokių abejonių, jog tai jos dangtis ką tik kaukštelėjo kaip pernokusi stambaus augalo  sėklų dėžutė. Jis ėjo link jos, nepaleisdamas akių krašteliu visų likusiųjų, kurios buvo išdėliotos ant stalų savotišku puslankiu prieš pat mėnulio nutviekstą langą. Dar jam tebeinant, pasigirdo antras „Taukšt“. Akies krašteliu jis matė, kaip tai padarė antroji dėžutė ir kaip ir iš jos tučtuojau tvieskė tokia pat klaiki, gyvybės pilna šviesa, kokia spinduliavo ir pirmoji. Tai jo nesustabdė, vis tiek ėjo link pirmosios, kažkur ties saulės rezginiu jausdamas, kaip dabar žyla jo plaukai tarp klaikios mėnesienos ir dar keleto taukštelėjimų.

Dėžutė tikrai nebuvo tuščia. Joje švietė kažkas panašaus į smėlį spindintį gelsva šviesa ir mėnesienoje pereinančia į jos, mėnesienos spalvą. Artipilnė. „Taip spindi auksas“. Daugiau jokių minčių. Jis įkišo veik negyvą savo ranką iki pusės plaštakos, o veidas turėjo būti tuo metu beveik marmuras. Veidas kapinių staulos, atverinėjančios numirėlių dėžės. Taip, tai buvo aukso dulkelės, kažkokio gyvojo aukso, nes... šiltos. Tokios šiltos, kaip jos kūnas naktį kai paliesdavai... Ranka dabar taip pat švytėjo. Jis dar keletą akimirkų pastovėjo sustingęs su ištraukta ranka, likusioms dėžutėms  tebepokšint. Paskutinė sąmoninga mintis buvo apie tai, kad reikėtų pasileisti per kambarį tauškinant joms per galvas, kad užsivertų, bet nepajudėjo, nes nežinia, kas būtų buvę po to... Po to pajuto, kaip plyštant širdžiai netenka sąmonės.

Staigiai atsisėdo lovoje žliuginas nuo prakaito ir suprato pirmą kartą sapnavęs tokį sapną, kurį prisimena visiškai visą, iki smulkiausių detalių. Ryte, viršuje ant vieno iš stalų, rado raštelį: „Mielas, palieku tau savo dėžučių kolekciją – ji man nebereikalinga. Atmink, kad jos niekada nebūna tuščios, kaip tau ir sakiau. Tas, kuris kuria daiktą, visada pripildo jį ir pripildo beribiškai. Kiek sugebi jį atrakinti, tiek ir randi jame. Ribotumas slypi ne daiktuose, o raktuose, kurie jas rakina. Kartais pasiseka atrakinti vieną sluoksnį, kartais du, bet galima eiti ir be sustojimo. Be amžino sustojimo,... Tautvydai. “