Paklydęs Dinozauras
Šis darbas buvo pateiktas konkursui.
2. Slenkstis
…Ir ta diena atėjo. Be abejo, kitaip ir negalėjo būti, mes žinojome, kad taip nutiks, ir tik nedaugelis žmonių visoje planetoje rimtai mąstė apie tai. Saulės dėmės, blyksniai, plazmos iškrovos, grėsmė netekti elektros energijos visoje planetoje ir grįžti į akmens amžių… Tos problemos atrodė rimtos, bet tik Lietuvos– niekam nežinomos mažos valstybėlės prie Baltijos jūros - pakraštyje veikiančiame ypatingai sustiprintame moksliniame sektoriuje dirbantys žmonės matė išties daug daugiau. Mūsų bazės vos neatskleidė vietos politikų nekompetencija ir kažkurios šalies žurnalistų landumas, kurie kažkaip suuodė, kad šiame užkampyje daug metų veikia slaptas CŽV kalėjimas. Tai buvo priedanga, kuri saugojo dar didesnę paslaptį, ir kai kam teko įdėti daug pastangų, kad šis skandalas būtų “išryškintas” TIK kaip CŽV kalėjimo reikalas. Žinoma, niekam net ir negalėjo dingtelėti net mintis pasekti nuo kalėjimo po žeme sekančiais kanalizacijos vamzdžiais, kurie vedė į turbūt slapčiausią bazę žemėje, užkištą pakankamai viešai ir tuo pačiu pakankamai nuošaliai nuo pasaulio akių. Čia bazei grėsmės nekėlė potvyniai, žemės drebėjimai, o svarbiausia, žmonės čia apskritai mažai domėjosi tuo, kas vyksta šalia jų, net jei tai buvo tiesioginis jų darbas.
Naujausių komunikacijos priemonių dėka visa pagrindinė varomoji bazės jėga – tyrimų stotys, palydovai, siųstuvai, imtuvai – sėkmingai dirbo išdėlioti visame pasaulyje. Nekaltai atrodantis romėniškas skaičius II stoties pavadinime reiškė kai ką labai rimto: II pakopa. Pirma pakopa – visos pirminės saulės keliamos problemos, ir nedaug kas galėtų net įsivaizduoti, kokius sunkiai pastebimus pavojus ši žvaigždė mums ruošia prisidengdama palyginti nekaltais pokštais. TA diena atėjo, kai mes turėjome su vienu tokių pavojų stoti akis į akį, ir daug laiko svarstymams nebeturėjome. Laikėme dideliu laimėjimu jau vien tai, kad pagaliau radome teorinių priemonių, kurios galėtų išgelbėti mus visus ir visą šią planetą. Kitaip net nebūtų buvę prasmės stoti į šią kovą. Tiesa, priemonės buvo… daugiau negu teorinės. Bet tai buvo viskas.
Gregoras šnekėjo konkrečiai. Jis buvo pakankamai pramokęs lietuviškai, kad šnekėtų nebeužsikirsdamas, o aš pakankamai gerai žinojau, kokį velnią šitie vyrukai čia veikia, kad man nebereikėtų uždavinėti papildomų klausimų. Sakau “šitie vyrukai”, nes pats aš to nedariau. Aš buvau čia tam, šitai akimirkai, dėl kurios jie dirbo. Aš buvau šiek tiek beprotis, drąsus, nebijojau mirti, tik norėjau, kad tai būtų smagu, garbinga ir prasminga. Kai tie vyrukai ištraukė mane iš kalėjimo už nežmoniškus pinigus, aš supratau, kad jie tai padarė ne šiaip sau. Sėdėjau, beje, už brangų paskraidymą naujos kartos kariniu NATO naikintuvu. Skrydis beveik pavyko, įskaitant ir tai, kad niekas man nedavė jokio leidimo jį atlikti, o aš pats jo paklausti, sakykim, nesusiprotėjau. Nuvaryti lėktuvą iš pasipūtusių kariškių panosės plyname lauke, skambiai vadinamame kariniu aerodromu, buvo pritrenkiamai paprasta. Kai man beliko nusileisti, idiotai iš kariuomenės vadovybės nutarė, kad aš neprognozuojamas ir nukalė lėktuvą paprasčiausia priešlėktuvine artilerija. Galėjau lengvai apsiginti nuo šitos atakos, tačiau net neįjungiau apsaugos sistemų. Aš tik taikiai paskraidžiau, viso labo tik pasilinksminau. Po velnių, juk tai aš sugalvojau mechanizmą, kurio dėka naikintuvui buvo suteikta garbė vadintis “naujos kartos” karo mašina, o jie net neleido man įsitikinti, kaip tai veikia! Niekas nebūtų galėjęs manęs priversti su tuo susitaikyti.
Taigi, Gregoras pasakė:
- Viskas, Vincentai. Laboratorija tvirtina, kad viskas paruošta. Laikas išbandyti mūsų paskutinį kozirį.
Aš linktelėjau galva. Net pats dabar stebiuosi, koks tada buvau ramus.
- Tu juk žinai apie mūsų eksperimentus su teleportacine patranka? – tęsė Gregoras. – Taigi, mes viską išsprendėme. Tiesą sakant, mes pasiruošę paleisti variklius ir delsti nebėra prasmės nė minutės.
Apie teleportacinę patranką man teko girdėti. Aš buvau vienas iš kelių žmonių šioje planetoje, kurie žinojo, kas tai IŠ TIKRŲJŲ yra, nors apie tai girdėjo visas pasaulis. Kur negirdės, jei išbandydami ją šitie pakvaišėliai kelis kartus pradangino didžiausių pasaulio miestų elektros energijos resursus. Visi manė, kad tai tiesiog tęstinė elektros energijos dingimo reakcija – ne be mūsų pastangų, suprantama, pasitelkiant į elektros tinklų sistemas įmaišytus velniškai brangiai mums atsiėjusius propagandistus. Iš tiesų kituose didžiausiuose pasaulio miestuose dingusi elektra buvo ne kas kita, kaip pakartotiniai bandymai paleisti tą teleportacinį reikalą.
Kažką panašaus jau buvo bandoma atlikti jau praeitame amžiuje. Tada, ar tik ne prieš pusantro šimto metų, bandymai nebuvo sėkmingi. Lygiai kaip ir įvykdyti pastaraisiais metais, bet keletas specialistų dabar jau šventai įsitikinę, kad tai neabejotinai padėjo susigaudyti, kame reikalas. Dar niekada nemačiau savo žodžiais taip tvirtai tikinčių žmonių. O trys vyrukai baltais chalatais guldė galvas, kad šįkart teleportacinė patranka veiks kaip šveicariškas laikrodis. Išspręsta ir paskutinė problema – elektros energijos poreikis. Vienam šuoliui reikalingas milžiniškas kiekis energijos bus „susiurbtas“ iš neva neveikiančios atominės elektrinės. Kita nemaža dalis šuoliui reikalingos jėgos bus gauta iš ten pat, kur tyrimų stotis man jau sukrovė lagaminus: iš juodosios skylės. Ji ėmė plėstis tiesiai Žemei po nosimi visai neseniai ir neįtikėtinai sparčiai. Jei dar kas nors iš mokslininkų bendruomenės, neskaitant mūsų stoties, ir būtų iki galo suuodęs, kas vyksta mėnulio pašonėje, nebūtų tuo patikėjęs, kaip iš pradžių nutiko ir mums. Genijai, dirbantys stotyje, turėjo progos įsitikinti, kad pusė visų žinių apie šį kosminį reiškinį vertos ne daugiau panaudoto tualetinio popieriaus. Užtat vienas dalykas buvo šiurpiai akivaizdus: liko visai nedaug laiko, kol skylės egzistavimą pastebės net po kiemą lakstantys vaikai, kai mėnulis paklius į jos verpetą ir ims pamažu slinkti ten, kur dar niekada nebuvo. Stotis įdėjo velniškai daug pastangų, kad būtų pakeista kai kurių palydovų orbita, prisidengiant kosmoso nuolaužų šalinimo projektu. „Projektas“, kita vertus, paslapčia susiurbė nemažai ir dar ilgai sėkmingai galėjusios veikti kosminės technikos. Viešai buvo paskelbta, kad įranga „atitarnavusi ir sėkmingai pašalinta iš kosminės erdvės“.
Po šios dienos pasauliui turėjo likti apie vieneri metai iki neišvengiamybės. Ir niekas šiame pasaulyje negalėjo nuspėti, kaip man seksis TEN. Aname pasaulyje. Aišku buvo tik viena: metų man turėjo pakakti. Teoriškai laiko turėjau daugiau negu pakankamai, bet... Labai teoriškai. Šiaip ar taip, pasaulis nelabai turėjo iš ko rinktis.
Man nereikėjo priminti, kaip viskas bus. Jau sėdėdamas milžiniškame angare, prikištame tiek titano strypų, kiek jų greičiausiai nebuvo jokiame kitame objekte visoje planetoje, mintimis permečiau numatomą scenarijų. Prieš savaitę į juodąją skylę jau buvo paleistas reflektorius, kuris iš pažiūros tebuvo milžiniškas kabelis. Paskutinę akimirką prieš pakliūdamas TEN, laidas turėtų nepriekaištingai išskleisti gaudymo lauką, į kurį teleportacinė patranka nusiųstų visą šį angarą. Tą akimirką aš turėjau atsidurti juodžiausioje juodosios skylės vietoje, centrų centre. Vyrai baltais chalatais tvirtai įsitikinę, kad tai – ne viską ryjanti žvaigždė, kaip manyta iki šiol. Pasak jų, tai slenkstis tarp durų, vedančių į pasaulį, egzistuojantį šalia mūsų ir net siunčiantį mums ženklus. Man atsidūrus tame pragaro – o gal rojaus – prieangyje, milžiniška skylės trauka per kelias sekundes turėtų paversti visą šį angarą krepšinio kamuolio dydžio metalo gabalu su žmogienos atomais viduje. Bet, pasak baltaskvernių, tų kelių sekundžių bus daugiau negu pakankamai peršokti ribą. Aš turėčiau laiku atsidurti TEN, kitame pasaulyje, su šiame pasaulyje sukurtu kūnu – nesutraiškytas, tik mesteltas su velniškai smagia inercija. Jei teleportacinė patranka iššaus mane per anksti, į aną pasaulį pateks jau tik niekam nebereikalingi mano mėsgaliai, palaidoti ten, iš kur jų niekas ir niekada nebeiškrapštys jokiame pasaulyje. O mano siela, kuri tik ir gali priversti mano kūną išgelbėti šią planetą, nuskries savo keliais. Negalėjau atsikratyti įkyrių minčių apie tai, ar siela irgi būtų veikiama juodosios skylės traukos...
Signalas teoriškai tiesiog negalėjo suveikti per anksti, nes, primityviai tariant, jį kone mechaniškai turėtų įjungti laido „bakstelėjimas“ į skylės dugną. Niekas nežinojo, kas manęs laukia ANAME pasaulyje, bet specialistai buvo linkę manyti, kad radijo bangos nukeliauja ir sklinda net ten. Bet pasikliauti tuo buvo pernelyg rizikinga. Ši mintis – „pernelyg rizikinga“ man pasirodė net juokinga ir aš nejučia sukrizenau, aplink gaudžiant paleidimo varikliams. Staiga prisiminiau, kad mokslininkai, siekdami išvengti nevalingų mano panikos, baimės, streso ar kitokių priepuolių labiausiai tam netinkamu momentu, turėjo mane užmigdyti stipria tiksliai apskaičiuota migdomųjų doze, kad atsibusčiau jau anoje pusėje... Arba numirčiau palaimingai miegodamas...
Kai praplėčiau akis, prieš mane stovėjo mergina. Pirma į mano galvą grįžusi emocija buvo įsiūtis: po velnių, ar įmanoma šiame pasaulyje nuveikti ką nors svarbaus, aplink nesimakaluojant pasipūtusioms mergšėms?
- Jis?.. Čia tikrai jis? – bandydamas susivokti, kur esu, išgirdau kiek laužyta, bet tikrai lietuvių kalba tariamus žodžius. Galiu prisiekti, kad balse pajutau didžiulį nusivylimą. Buvau dar nepakankamai atsipeikėjęs, kad pajėgčiau kuo nors stebėtis. Bet, atrodo, čia niekas neketino laukti, kol man pagerės. – Kaip mums gali padėti šis neskraidantis pirmos kartos žmogus iš Paprastųjų klasės?? – Merginos nusivylimas jau buvo pradėjęs virsti įsiūčiu.
Kitą akimirką būtybė prieš mane pasiutusiai žavingai suraukė antakius, papūtė lūpas ir apsisuko eiti. Tada aš supratau ir tai, ką ji turėjo omeny, sakydama „neskraidantis“... Mergina ant pusnuogės nugaros turėjo milžiniškus pilkšvus sparnus, kurių smailėjantys galai siekė jos klubus. Dešiniuoju užkliudžiusi mano veidą – dabar manau, kad ji tai padarė tyčia – ji juos išskleidė, uždengdama ryškią saulę, stipriai mostelėjo ir turbūt nuskrido. Sakau „turbūt“, nes pakilęs smėlio, plunksnų ir besimėtančių lapų debesis bloškė man į veidą, ir kelias sekundes aš ničnieko negalėjau įžiūrėti, o dar po akimirkos užsikosėjau iki ašarų. Kai šiek tiek virpančiomis kojomis atsistojau apsidairyti, iškart pajutau, kad kažkas ateina iš už nugaros, net nesistengdamas slėptis. Netrukus suvokiau, kad kažkas atbėga, traškindamas šakas ir aš suspėjau atsisukti ir pamatyti besiartinantįjį. Po velnių, tai buvau aš.
