Guthrie vargšė autorė, kvaila kaip butelio kamštis 2011-11-16 18:43 ________________
jeigu tokie komentarai yra neįžeidūs ir geri, na tai čia rašykuose tikrai "mandagi visuomenė";
geras filmas "šiaudiniai šunys" --- (su Hofmanu pagrindiniame vaidmenyje), o režisieriaus Sam Peckinpah), nu tai jų visuomenėje, Tų "Šiaudinių šunų", tikrai, tokio pobūdžio atsiliepimas, kaip parašė skaitytojas pasivadinęs pseudonimu Guthrie, būtų mandagus ir geras. :D
Na jau, aš nežinau kas kokius balus čia spaudaliojo, bet nemanau, kad reikia juoktis, gal tikrai nepatiko, o balus spaudalioti gali, nu o ką, jei nepatiktų, negi sakytai, kad patinka, galėdams spaudaliot balus...
Jo tai išsiaiškinau, jums tekstas patiko, esu pamaloninta, mat galvoju kad jūs greičiausiai sakysite kad nepatinka, bet kokiu atveju, nes man jūsų technika patiko, o turinys ne, (teksto) smagu, kad nepykstat, kad man nepatiko turinys. Ir, kad esate objektyvi, išsakote kaip jums matosi, o ne su asmeniniais sumetimais - na nemaišote vieno su kitu.
Kad Kristus prisikėlė? pabandyk Gretike.
bet jei prisikėlė, tai dar nemirė, gi nebuvo Kristaus laidotuvių?.. O gal ten Kristus, ne?
galima juoktis Gretike, atsistok GRETA to, Gretike , kuris tau atrodys Kristumi, ir ką ten juoktis, užsikvatot gali, koks džiaugsmas, tai gyvas, vis gyvas, ar ne?..
laikas visada tas pats - jei lapkritis, tai geltonais lapais, tik lapai kiti, bet lapkritis visada tas pats laikas...
O man negaila, kai man gaila, kad neviską perskaičiau, tai nepuolu rašyti to, o perskaitau viską. man tai keista jūsų genialų būdą skaityti - ir juokinga jūsų lėkšta ironija. Sėkmės jums džiuginti visuomenę...
Gunta, ačiū už tokį išsamų paaiškinimą. Gal aš dar buvau nepribrendus (teologinio išprusimo prasme) šiam eilėraščiui, todėl kapsčiausi po jį tik tam vadinamajam pirmajam reikšmės lygmeny, dėkui, kad paaiškinote ir gilesniįjį. Linkiu ir toliau rašyko bendruomenę džiuginti kokybiška poezija :)
Intriganto, puoselėjate naudos idėją?..
simackele, (kreipdamasi į jus, rašau niką iš mažosios raidės, gerbdama Jūsų pasirinkimą, kaip turi būti parašytas jūsų nikas), tai gi kūrinys ne apie elgetą, o apie Kristų, mintis jame vyniojama: "jei jis mirė o paskui prisikėlė iš numirusiųjų, o jei prisikėlė, tai reiškia mirė, o prisikėlęs ar mirė, ar ne?... gal dar nemirė ir po šiai dien?.. na jam 2011 metų?.."/ Elgetos akys buvo ganėtinai ramios, na o kristus irgi buvo ne iš turtingųjų (jei jis gimė tvarte. tai gal jis ir elgeta. Ir Judas juk turtingas nebuvo, už kažkokius 30 sidabrinių parodė kuris iš jų yra Kristus, jį pabučiuodamas. jei būtų buvęs turtingas, gal jam būtų nenaudinga parduoti geriausią draugą tik už 30 sidabrinių?..) bet jei prisikėlė, tai kur jis dabar, kas jis, karalius ar elgeta. Juk iš numirusių prisikėlė, tai gal gyvas, tik niekas neparodo, kur jis?..
tai gi apie tai tekstas, o ne apie elgetą.
Kažkas komentaruose rašė: „P.S. manau nebereikėjo.“, o man P.S. kaip tik ir buvo kūrinio ašis - dangus tai ir ramus elgeta žydra striuke, abejingas neduodantiems, o gal tiesiog ramus, nes jiems atleidžia, o metafiziškai žvelgiant, dangus - yra pats toks, kaip esybė, kuri ramiai žvelgia į praeivių problemas (čia gal jau per daug leidausi į interpretacijas, bet eilėraštis man labai patiko) :) Sveikinu talentingą autorių :)
Man asmeniškai patiko.
Neseniai teko aukoti jaunam elgetai. Susimąsčiau, ar tai bus paskatinimas plaukti pasroviui, ar pagalba. Bet kokiu atveju, kažką duoti - tik į naudą pačiam, kuris duoda. Kaip ir tam, kuris ima.
Labai geras klausimas Oase_, jis čia lyg timteltas siūlas, bendrame teksto audinyje, kurį jūs timptelėjote, juk tame (sąmoningame, lyrinio herojaus, pagalvojime - yra jau minties pasekmė, prieš tai jį aplankiusios emocinės būsenos pajautimo.) IŠSAMIAU:
ta prasme,Oaze_, kad tas visas pliūpsnis vidines būsenos emocinio dažnio, kuriuos galima būtų transformuoti į tas šmėstelėjusias :
„jis kurčias,
arba
nebylys?.. „
"tas elgeta jaunas,
sakytum toks jaunas kaip
Jis...
"Tai sakote,
kad prisikėlė?..
Kristus?.. "
"tai gyvas vis", – mintis, (jeigu formą emocinio dažnio transformuoti į minties formą), juk šmėsteli jis labai trumpame laike; tik per tą laiko intervalą, kol praeivis, fokusuodamas dėmesį į stovinčio prie sienos elgetos akių nuotaiką, žvilgsnio charakterį, visiems kitiems pojūčiams prislopstant, (klausai, lytėjimui, uoslei, skoniui - per juos einanti informacija nutolsta, išnyksta) jis ta dažnį minties jaučia emociškai tik! kol artėja prie elgetos, (labai trumpai) ir čia pat praeina; Žingsnis, ir elgeta dingsta iš regos lauko, likdamas už nugaros, ko įtakoje grįžta vėl visi kiti ką tik prislopę pojūčiai, ir praeinantysis pamąsto pats sau, realiai esamame laike jau "čia ir dabar", kad išmaldos nedavęs praėjo, tai yra nesustojo, praėjo kaip ir visas praeivių srautas, tuo pačiu tėkmės ritmu.
(jus pasakojate sapną, jei pastebėjote tą dalyką, kokį 10 minučių, galite ir penkias, o sapnas vyko, tai tik 10 sekundžių - tą dešimt sekundžių buvo tik emociniai dažniai, kada pasakojate, ar prisimenate, jau įvelkate žodžiais į minties formą tuos dažnius.)
praeivis mate vaizdą:
"Striuke žydra,
delnas,
akys,", – tik kažkurią sekundes dali, kurioje lyg laikas sustojo, o praėjęs, ir nestabtelėjęs, žingsnis už elgetos, kai elgeta lieka už nugaros, tik pamastė konkrečiai, kad tas elgeta:
"kurčias.
Arba
nebylys..."; (tokie jauni žmones nelabai elgetauja, jei turi, kaip, kad A. Mamontovas dainuoja: "aš turiu dvi rankas, ar tu jas turi?", tai yra turi dvi rankas, dvi kojas, yra ne paralyžuoti, ne aklas, tik su gilia ramybe akyse, lyg jose sustojęs laikas, ir panašiai, nu tai turintys visa tai, tokiame amžiuje bent bent vokti eina, arba sekso paslaugas teikia, brangioms poniutėms, ir taip užsidirba, o ne ranką ištiesęs užima pačią žemiausią socialinę padėtį visuomenės bendruomenės modelyje - kurioje priima visuomenės kanalizuojamas neigiamas emocijas. Juk toks gražus, kaip Kristus, va... (matėte Kristu paveiksluose, kur nors, paveiksluose negražų matėte?.. ant kryžiaus irgi gražus, gal kiek liesas, kaip afrikietis koks, bet tikrai neiškankintas žaizdų, nepamėlynavęs, ir net ne kaip anorektikas (sergantis anoreksija), o vaizduojamas kaip manekenas.
jei praeivis nebūtų pajutęs tų emocinių dažnių, dėmesio fokuso mintyje siejančioje matomą vaizdą su Kristaus istorija, tai be tų dažnių, kuriuos sąmoningai jautė kuriuos jautė, nutolus dėmesiui nuo kitų turimų pojūčių, kuriais priima pasaulio dažnius, jis nebūtų sau davęs ataskaitos sąmoningai, kad praėjo pro elgetą, nedavęs jam išmaldos - ar mažai elgetų, galų gale... bet pagalvojimas kad "nedaviau išmaldos" praėjus elgetą, yra jau pasekmė, kažkokios tai priežasties, kitaip galvotum apie tai kur eini, ar sankryžoje ten raudoną matosi, ar užsidegė žalia, gal truktelt tempą, jei žalia, o tu vėluoji, o ne kad elgetai išmaldos nedavei.
ne nežaidžiau, tik elgetą tokį dažnai matau.
Tą dien jis buvo striuke žydra, ir kitoje vietoje. (nepadoru būtų žaisti, ne 10-metė juk. kaip dvi mergytės, jos tai užsižaidė. Apspjovė elgetą moterį, ir maxsimoje pasislėpti tarp minios sumanė, kai toji įsiveržė į prekybos centrą. argi padoru taip žaisti, susigėskite, žmogau niku neatpažintas skraidantis arbūzas)
ačiū kad skaitėte. Šiaip tai vaikai visuomenės atspindys, ar būtų jie įbėgę pasislėpti pavyzdžiui į policijos komisariatą, apspjovę nelaimingą moterį, o visuomenės nepabūgo, dauguma - tai visuomenė, tokio požiūrio pusėje, ne?..
Viščiukų_Princese, ar tikrai nesuprantate, gal tada reiktų paklausti praeinančių, pabandykit, tik neatrodykit kaip korespondentė, tai kas ten žino, gal ir atsakys kaip yra, kada ne prieš kameras „kodėl jie praeina“. Manau, tikriausiai kiekvienas savaip praeina pro šalį. Na, o mintis juk skrieja greičiau nė žodis, kaip sapnas, žmogui atrodo, kad jis sapnavo ilgą sapną, o aparatūra, fiksuodama smegenų darbo virpesius, rodo, kad tik keliolika sekundžių.
Pro tą praeina, tai tikriausiai, kad jaunas (33m. juk pačiame jėgų žydėjime) ir dar, kad romus, gražus – ramybė akyse, dėvintis tokia švaria žydra striuke, atrodo kaip aktorius. Nepaprastai gilios akys, ir ramybė juose – tikriausiai, kad kurčias; miesto triukšmas juose neatsispindi.
P.S. manau nebereikėjo. Graži mintis, man patiko.
Tik vis nesuprantu, kodėl taip jau ir praeina vis pro šalį, nors šitiek daug suspėja pagalvoti apie jį.