Blykst!

Šis darbas buvo pateiktas konkursui. 

Aš gyvenu trijų kambarių bute, tiesa, dar yra ketvirtas. Nedidukas, kokių keturių kvadratinių metrų, be langų, su persikų spalvos gėlyčių raštų tapetais ir senu rudu apirusiu linoleumu. Šis kambarėlis talpina seniai prabėgusius laikus, kurių nė užuominos neliko kituose trijuose jau atseit moderniuose kambariuose. Nenuostabu, kad visi daiktai, kurie nebeatitiko naujųjų laikų reikalavimų, buvo negailestingai suversti į tą praėjusio laiko talpyklą. Čia pateko ne tik išsėdėti prabangiu vaikišku muilu iškvėpinti apklotai, išdidžių vištų plunksnų pagalvės, sočių pietų servizai, santūraus gyvenimo būdo žurnalai, ne/išsipildžiusių linkėjimų atvirukai, bet ir žmogui pačių svarbiausių gyvenimo įvykių – vestuvių, krikštynų, kariuomenės, laidotuvių – nuotraukos.

        Kiek yra tekę girdėti, fotografijų žmonės amžinai išgyvena tas pačias akimirkas, kurias mes matome statiškose fotografijose. Tik deja, tai mato ir girdi tik vienetai, bet tarp jų esu ir aš.

        Įžengus į kambariuką visada justi šių nuotraukų herojų svarbiausi gyvenimo epizodai, jausmai, išgyvenimai, patirtos emocijos. Uosk neuodęs, bet fotografijose pajusi amžinai užfiksuoto prarastojo laiko kvepalų madas, tik ypatingom progom naudoto muilo dvelksmą, natūralų darželio gėlių kvapą. 

          Vienos sekundės blykstelėjimui jie ruošėsi valandų valandas, siuvosi ar skolinosi drabužius, prausėsi, kvėpinosi, rengėsi geriausios kokybės uniformomis. O kur dar džiaugsmo, juoko, meilės, vilties, liūdesio, skausmo kupini monologai, dialogai, polilogai prieš sustojant fotografuotis... Aš juos girdžiu kiekvieną kartą, kai tik įžengiu į tą keistąjį kambariuką. Negaliu negirdėti, turiu klausytis, kad sujungčiau praeitį ir dabartį į vieną neatskiriamybę, vientisą nedalomybę...

– Anuprai brangusis, kur tu buvai dingęs? Fotografas ir visi svečiai pradėjo nervintis.
– Ai truputį... Reikėjo pernešti alaus bačką toliau nuo durų.
– Va jėzau, tu apsipylei rankovę. Kaip reiks išplaut, dėdė pasius pamatęs savo kostiumą.
– Nusiramink, nėra jokios tragedijos.
– Tu pats tragedija, juk žinai, kad šis kostiumas iš Paryžiaus. Jis kainavo daugiau nei mūsų troba.
– Na ir kas, dėdė gi ne naują pirko. Vien lopai ant jo.
– Tu smirdi alumi. Jau gėrei. Tavo akys jau užgertos. Kaip tu nuotraukoj atrodysi.
– Žmona, užtilk vieną kartą..
– Ir kam aš tapau tavo žmona... Varge varge...

– Jaunavedžiai, kur jūs dingot? Aš skubu. Šiandien manęs dar laukia penkerios vestuvės.
– Atsiprašom pone fotografe. Mes jau čia.
– Sustojam gražiai. Jaunoji, sėskitės, jūs prašom iš dešinės, jūs ponai prašom arčiau jaunavedžių. Pasiruošę? Plačiai atmerkiam akis, pakeliam smakrus ir viens du trys.. BLYKST!

*****

– Mama, paimk Praną ant rankų, nebegaliu jo laikyti, pavargau.
– Morta, ką savo brolio negali palaikyt? Laikyk Praną. Aš negaliu... Puokštė iširo. Po galais!!
– Mama nesikeik! O kur tėtis? Kodėl jis neateina?
– Tėtis tuoj bus, kalba su dėde.
– Atsibodo. Nebegaliu. Noriu namo.
– Patylėk vieną kartą. Tėvas jau ateina.

– Ką dėdė sakė? Kas tau yra? Visas perbalęs...
– Nieko, viskas gerai.
– Sakyk, kas nutiko?
– Sako... Lygtais karas... Bet gal ne, nesąmonė.
– O Dieve, siaubas. Tu ten neisi, aš neleisiu. Kas rūpinsis namais, vaikais. Kaip aš gyvensiu!

– Gerbiamieji ponai, ponaičiai, skubam skubam. Foto. Viens du trys. Stojam.
– Močiute, seneli, prieikit prie mūsų.
– Stojam gražiai, ne bet kaip. Laikas – pinigai.
– Išsitieskit, pasitempkit. Subtiliai šypsomės. Neužsimerkiam. Pasiruošę?
– Taaaip.
– Vienas du trys. BLYKST!

*****

– Prašau Jūsų gerbiamasis. Šeima manęs nematė jau trejus metus. Tik vieną vienintelę. Aš sumokėsiu dvigubai...
– Aš ne koks sumautas fotografas. Aš juk generolas! O turiu visus fotografuoti, kad savo bobom galėtumėte parodyti beveik nudvėsusius snukius.
– Jūs nesuprantate. Žmona netiki, kad aš dar gyvas. Galvoja, kad kažkas kitas už mane rašo laiškus. Ji manim netiki!
– Nu ir boba! Seniai meilužį susirado ir padėjo ant tavęs. Asilas paskutinis. Išgama tu ir tavo boba!
– Prašau... Tik vieną... Mačiau vienas kareivis turėjo atviručių... Su labai gražiom aktorėm. Jos su maudymosi kostiumėliais, atlasiniais chalatais, plačiai šypsosi, ryškiai išsidažusios...
– Eik tu sau... Ko iškart nesakei. Stokis prie sienos, suski. Bet kad tuoj pat ir atneštum jas, kitaip galvon gausi.
– Taip, gerbiamasis. Iškart atnešiu.
– Viskas, fotografuoju. Vienas du trys. BLYKST!

*****

– Išveskit tą prakeiktą Seriožą. Aš sakiau, kad jokių nuotraukų. Nekenčiu Jūsų visų.
– Pranuk, mažiuk, tik vieną nuotrauką. Atminčiai.
– Mama, man jau 35 metai. Kas per mada fotografuot mirusįjį!
– Bet tavo tėvelis labai mėgdavo fotografuotis. Ypač, kai buvo kare.
– Jis jau miręs. Maža to tėvelį fotografuos tavo Serioža... Jei ne tas prakeiktasis aš būčiau augęs gražioje šeimoje.
– Aš tavo tėvo niekada nemylėjau.... Aš su Serioža esu laiminga.
– Prasigėrusi, amžinai sumušta, gyvenanti lūšnoje, bet... laiminga. Nekenčiu to prakeikto fotografo! Iš kur jis gavo tą “Smeną”? Pavogė iš kur nors...
– Sustojam sustojam. Fotografija.
– Jokių nuotraukų, išgama tu.

– Pranukai, kokios laidotuvės be nuotraukų. Gėda bus jūsų šeimai. Ką kaimynai sakys.. Negalima šitaip.
– Dėde, ką tu čia aiškini. Kam fotografuot mirusįjį???
– Tokios tradicijos. Sako, kad jei nenufotografuosi, tai siela skraidys aplink namus... Neras ramybės...

– Broli, baik vieną kartą. Negi nematai, kad šie žmonės ir patys viena koja karste. Neauklėk jų. Nusifotografuojam.
– Važiuoju namo. Negaliu žiūrėt į tuos cirkus...
– Kodėl tu toks piktas pasidarei? Žmonos tau reikia! Senbernis!
– Jūs visi prieš mane nusiteikę!

– Sustojam visi. Minutėlę, kažkas neveikia. Tuoj tuoj. Naujas dar. Neišmokau naudotis...
– Greičiau, reikia važiuot į kapines!
– Aš jau pasiruošęs! Visi surimtėjam, žiūrim į objektyvą. Vienas du trys. BLYKST!

      Žinau, kad tėtis labai supyktų, jei sužinotų, jei šiame kambarėlyje laikau jo tėvų daiktus. Jie buvo atsidūrę konteineryje, bet aš viską iš ten ištraukiau ir nusinešiau į kambarėlį. Tėčiui sakau, kad tai mano Paslapčių kambarėlis. Jame gyvena mano lėlės. Šiame kambarėlyje visi žaislai su manim šneka, mes bendraujam, žaidžiam, išdykaujam. Ir tėtis manim tiki. Jis niekada neina į kambarėlį, nes bijo, kad išgąsdins mano lėles. Ech, jis labai naivus... Juk aš jau per daug didelė ir protinga, kad dar žaisčiau su žaislais. Taip, aš meluoju... Bet tik vardan jo šeimos atminimo. Žinau, kad jis labai mylėjo savo šeimą, ypač mano senelį, kurio aš nesu mačiusi. Tik mano močiutės nekentė, net nėjo su ja atsisveikinti... Užtat dabar nėra jokių nuotraukų iš jos laidotuvių.

      Tėtis nesuprastų, kodėl aš lendu į jo praeitį. Ji yra mane užvaldžiusi ir jau niekada nepaleis... Bet tėtis to niekada niekada nesužinos... BLYKST!