taip liūdna čia, upelėje, karaliau -
niekada nebuvau tavo
skausmas
tik vis rečiau
per kūną šiurpuliai
nuslįsdavo
kas naktį
snausdavau
bijodama nubusti
nuo skausmo ---
prispaudei uodegą akmeniu
ir atbulom nubridai namo
taip šalta čia, upelėje, karaliau ---
skausmui sėlinant, arba jam tykančiam manęs, tegul nubust Iš..., bet ne Nuo, ta prasme "Nuo ko laiškas", tai va tas miegantysis į nemiegojimą siūstas "nuo skausmo?.." gal tada iš... (jei sapno būsenoja jam skauda ir jis net pabunda Iš skausmo... kažkas ne taip atrodo kai Nuo. (gal tai individualu.)
Pabaiga juokinga. Lyg karalius - karalaitis jaunikaitis, žuvelei (piktos raganos užburtai mergelei) paverstai žuvele aukso kuoja, uodegą prispaudžia akmeniu ir palieka, gaidžiams užgiedojus, ir ji dar mato, kaip jis nubrenda namo... Ir jai taip šalta, akmeniu prislėgtai, užburtai, paverstai žuvele kuoja.
O tuom tarpu ta burtininkė, su jos jaunikaičiu gyvena, kuris nežino, kad ta burtininkė piktoji, tai ne ji, nes ji upelyje, akmeniu prispausta, užburta aukso kuoja... Bet karalaitis to nežino;
Nu va ta pabaiga taip priminė tokią pasaką. (rodydavau ją savo vaikams, kai jie dar darželinio amžiaus būdavo, ant sienos, vakarais. Būdavo tokie kaip skaidrės filmukai - suki tokį ratuką, juosta ta, nesukarpytų skaidrių sukasi, per ją sklinda šviesa, to aparatuko, per kurį ir skaidres žiūrime, ir tamsoje ant sienos, prieš miegą, visa pasaka - spalvota, apie aukso kuoja... Jie žiūri prasižioję. Aš ją jau mintinai žinau, šneku ir į juos žiūriu, o jie į sieną kas vakarą lyg pirmą kartą matytų, į stebuklingą sieną, ir prasižioję...
Va ta pabaiga juokingai taip:
prispaudei uodegą akmeniu
ir atbulom nubridai namo
taip šalta čia, upelėje, karaliau ---