Ty kur Meškasalis prie Meškucių

Cia 1863 m. nudobta paskucinė meška Lietuvoje
(Iš Alovės ir Raistininkų seniūnijų. praaicies)

Cia kožnais metais,
Sukosi ratai,
Tokiais maknotais keliais
Ir cik an raisto,
Spalgenas graibsto,
Kap jau pradziūsta laukai.

Gonkos sciklinės,
Svirnas medzinis,
Ty gi Varcia padabok.
Raikia tau medzio,
Sukalc padlagei –
Su Bėruku sau traluok.

Čėsai atajo,
Dzūkai suvejo
Nuciesė plentų an Alytaus,
O kitų ginė,
Net in Merkiny...
Žydai su kromu cia atsigaus

Cik kilo karas,
Baisus pazaras,
Žydeliam kliuvo ciktai kapai.
Cik po kiek čėso.
Kraujai atvėso
Ir cia vėl stojo ramūs laikai.

Dar po kiek laiko.
Žmonės papaiko,
Čiudnų pastatė šipulių namų
Cia prie pat plento,
Sako bus šventės
Sulėks turistai an to vigvamo

Ty “Meškų salos“
Mini jų galų –
Kur Raiscinykų valda –
Iš Raiscinykū
Cik “Raitininkai“–
Reikia gyvenc su “mada“.

Dar pusė kaimo
Alovėj straina –
Tep jau reikėj padalyc,
Valdzios jau tokios,
Kad cik be strioko
Laidzia langviau supelyc.

Kur Meškūsalos
Dzūkai sušaly
Bėdose vilko dzienas.
Ty prie Meškucių,
Dzygsta kelmucių
Cik jų vienų negana.

Cia kožnais metais,
Virė daug kleckų,
Bet nusibodo juos ryc.
Ryti susciry
Ajo ant girios
Meškų kokių parvaryc.

Tep ir susciko,
Vienū roz meškų,
Miegancių savo migy
Metė jai pancius –
Kad jų supancioc
Ir grait surišo - ragi.

Tep ir nuciko,
Tep acitiko –
Ty paskucinė meška
Tai suraicyta,
Šerkšnotų  rytų
Tam Apušyno miški.

Kaimas gyvuoja,
Šunės dar loja,
Graina armoška balsi,
Kas kad nebliauna
Karvės Majaukoj, -
Ty jau žmonių nerasi...

Mainosi valdzios,
Keicias seniūnai,
Keicias Dzūkija placi
Cik nerasoja
Tep kap prieš vajnū
Kalni ruguciai staci

Nėr ko cia verkauc
Del tu meškuciū
Žmonės prapuola šimtais
Ar ras Mėnuly,
Kas tū dzievuly,
Kurs tokiū rodu atlais?

Bet greit sukanka,
Pusantro šimto
Metų žiaurios Lietuvos,
Tai vėl dainuosim,
Tai tanciavosim
Tuos jubiliejaus metus.