Amžinasis ruduo

Rudens palytėta gamta pilna skaidraus
trapumo lyg būtų nulipdyta iš perregimo
porceliano. Miškas tolumoje už ežero
primena šachmatų lentą iš raudonų
ir geltonų kvadratėlių. Spalvų žaismė
glosto regą akvareliniais potėpiais.

Jei ne rudens nyksmo alsavimas į daiktų
paviršius, pasaulis triumfuotų savo pavidalų
amžinumu ir būtų gyvos Egipto piramidės.
Jei ne ruduo - laikytume save dievais.
Amžinasis ruduo buvimu miriop verčia
pabusti, anot Schwarzwaldo išminčiaus.

Patirdamas rudenį, kaip niekada anksčiau
jaučiu  savo gyvenimo vienkartiškumą
ir trapumą. Esu pageltęs lapas ant šalnų
palytėto medžio, su džiaugsmu išgyvenantis
kiekvieno savo širdies dūžio apreiškimą,
mokantį džiaugsmingo gyvenimo meno.

Dėka amžinojo rudens esame mirtingieji, o tai -
žmogaus sinonimas, ir matome pasaulį kaip
jo nemato angelai –anapusybės amžinosios
vasaros gyventojai, nes mums duota suvokti
kiekvienos akimirkos trapų nepakartojamumą
ir jausti, kad kiekviena diena nelygstama.

Tebūna padėkota rudeniui už mano ribų
ir laikinumo suvokimą, už troškimą atsiverti
visatos Šaltiniui ir gyventi iš Jo malonės.
Nes tik tas, kuris suvokė savo mirtingumą,
gali atsigręžti į visatos pradžių pradžią
ir išgyventi ją kaip nelygstamą dovaną.