Segreta ir Misteris X

Šis darbas buvo pateiktas konkursui. 

Esu Segreta. Toks vardas buvo duotas per atsitiktinį nesusipratimą ir... blogą nuotaiką.
Kitą dieną po mano gimimo, tėtis lankė motiną ligoninėje. Atėjusi kūdikių surašinėtoja buvo nekaip nusiteikusi. Tėtis pasakojo: jinai buvo riebių rankų, apkūni moteris. Spėju, kad neturėjo vaikų, nes be jokio reikalo suėsti man pusė gyvenimo galėjo tik nemylima ir nusivylusi viskuo moteriškė... Bent jau aš taip galvojau iš pradžių. vėliau susitaikiau. Su viskuo. O labiausiai – su paslaptingu gyvenimu ir jo išdaigomis.
Tėtis laikė mane ant rankų, palaimingai žvelgdamas į mano dideles dangaus akis. Mama gulėjo savo lovoj, paskendusi pogimdyminėj depresijoj, atkakliai stebėdama tą vienintelį tašką už lango.
Griaudėjantis „pribuvėjos asistentės“ (pribuvėjas aš įsivaizduoju riebias, o kūdikių surašinėtojai uždaviau šį titulą dėl tėčio pasakojimo detalių) nutraukė mamos liūdesio meditaciją:
- Koks bus mergaitės vardas? –užkaukė ji storu balsu.
- See... -lina – palaimingai pratarė tėtis.
- ... GRETA!!! – surėkė isteriškai motina.
Tėvai atsiimdami iš ligoninės mane ir mano gimimo liudijimą, suprato, kad turi mergaitę, vardu Segreta. Turbūt buvo pernelyg išsikankinę dėl tuo metu sudėtingų gyvenimo aplinkybių ir nepajudino nei piršto atitaisyti šį nesusipratimą.
Vyresnėse klasėse vaikai mokykloje mane pravardžiuodavo Seiliuke –mat, buvo apsišvietę liaukų ir sekrecijų biologijoje. Paauglystės metu, gražiems vaikinams prisistatydavau Selina, o būdama piktos nuotaikos, išrėkdavau:
- GREEETA – surūgus, kaip Greeeetinė!!!
Kartą vaikis buvo viena ausim kurčias (o gal abiem), be viso to, dar turbūt ir bukas. Jis nekaltu veidu padavė man dešinę ir tarė:
- Malonu, Kreeetina, esu Liuoooolikas.
- Žinai, tu man panašesnis į Buooooliką..., tiksliau Buooožgalvį.... – sumurmėjau atsitraukdama tolyn ir pasišalindama.

Tą dieną, kai mirė daugiau nei pusę mano pasaulio, užgimė kitas ... gyvenimas, o vėliau dar ir kitas pasaulis.

Tėtis mirė 53-jų. Diagnozė - vėžys. Aš buvau ką tik perkopus savo dvidešimtuosius metus. Ilgiau nei pusė metų sunkiai negaluodamas, jis stengėsi mane paruošti lemtingam momentui, bet aš kaip pirmokė neišmokau nei vienos iš jo pamokų.
Stovėjau suakmenėjus prie lovos, aplinkui zujo greitosios pagalbos medikai, o aš regis pavirtusi į graikišką statulą, o gal greičiau į raudančią Šventąją Mergelę, nejaučiau nei laiko, nei erdvės pokyčių. Dešimt minučių atrodė amžinybė, o aš taip prastovėjau tuziną jų...
Laidotuvių dieną privažiavo daug nepažįstamų žmonių. Nepastebėjau nei vieno jų, stovėjau salės kampe, atokiau karsto ir meditavau savo statulos vaidmenį.
- Sele, užjaučiu, - prabilo dėdė už nugaros. Jis buvo jaunesnysis tėčio brolis. – Turėtum įkvėpti gryno oro, jau ilgas valandas čia stovi. Nuo žvakių ir gėlių tvaiko gali apalpti. ... šis vaikinas – mano žmonos sūnus - tavim pasirūpins, eik su juo, Grite. - Atsisukęs į jauną, išvaizdų vaikiną tarė:
- Leonai, palydėk merginą į lauką, ir padaryk viską, kad ji jaustųsi su tavim jaukiai.
Vaikinas atsargiai paėmė mane už riešo, įbedė savo ugningas akis į manąsias ir pratarė:
- Aš manau verta trumpam išeiti laukan. Tikiuosi leisi palaikyti tau kompaniją... – jo balsas tyliai aidėjo mano ausyse, kiekvienas garsas kaip akordas. Sodrus, savimi ir situacija pasitikinčio žmogaus palaimingas balsas. Nustebino vaikino santūrus užtikrintumas.
Jei jo vietoje būtų kitas, turbūt būčiau ištraukusi savo ranką ir isteriškai pradėjusi rėkti: „Palikite mane visi amžinojoje ramybėje!!! “, bet šiuo atveju, kaip paklusnus bevalis pudelis nusekiau jį iš paskos. Jis švelniai spaudė riešą vesdamas mane durų link.
Diena buvo apsiniaukusi, nors nelijo, bet grasinosi kiekvieną minutę prapliupti. Man jau buvo visko per daug. Lietaus, ašarų, mirties. Nusėdom ant suoliuko lauke, aš nudelbiau akis į tą mistinį vienintelį tašką ant asfalto. Po kelių tylos akimirkų pajutau stiprią ir rūpestingą ranką apkabinančią mano pečius:
- Man buvo dvylika, kai tėtis žuvo... Metai po to, buvo siaubingi, - žodžiais nenusakomi. Bet žmogui skirta tik tiek, kiek jis gali pakelti – tai amžina gyvenimo tiesa ir amžina paslaptis.. Jei ją žinotume, drąsiau gyventume... Riba tarp gyvasties ir mirties, kartais plonesnė už siūlą...
Kai tik jis prilietė mano petį, aš refleksiškai atgręžiau akis į jo veidą. Veidas buvo liūdnas, bet ramus. Tą akimirką tarsi visas mano kūnas apmirė, gyvenimas prabėgo pro šalį. Nors vis dar norėjosi gultis į karstą šalia tėčio, kažkokia paslaptinga galia, privertė mano akis sublizgėti, o sielvartas vieną trumputę akimirką, - gal dešimtąją dalį milisekundės, - kažkur pasitraukė.
Tai sekundės daliai pasibaigus, akys sublizgo, tik dabar jau nuo ašarų vandens. Aš gėdingai vėl jas nudelbiau į tą patį betoninį tašką.
- Kiek tau metų, misteri? – pradėjau kukčioti aš. - Laikas greičiausiai išgydė tavo žaizdas, o man jos dar tik atsiveria... ir ką tu gali apie visa tai žinoti? Savo patirties paslaptis, gali pasilaikyti sau... – net gėda buvo savęs klausytis iš šalies, bet „Misteris“ nė kiek nesutriko.
- Kuo tu vardu?
- Seeee-GRETA!... – išlemenau aš, ir nuo to pasidarė dar graudžiau...
- Retas ir paslaptingas vardas...
- Taip, ir dar gera priemonė traukti mane per dantį. – trumpam pamiršau savo liūdesio priežastį. Keistas pyktis mane ėmė. Prieštaringai norėjau išnykti ir bijojau, kad mano kompanionas staiga pasitrauks pats - tyliai pasišalins. Kažkodėl ir kažkaip buvo jauku ir nejauku tuo pačiu metu.
-  Mane vadino seile, seilinuke ir pan. ... tuoj pradėsiu kloti savo gyvenimą, ir kalbėti savo paslapčių kalba – isterija manyje augo, o aš nebežinodama ką darau, atmečiau savo galva ant jo peties. Jo marškiniai drėko nuo mano ašarų, o pastarosios, didesnės už pupas, bėgo upeliais.
Nepažįstamasis vėlgi nei kiek nesutriko ir tyliai prabilo:
- Aš Leonidas. Mane vadino Lioliku, kažkam gal buvau panašus į buožgalvį... manau, mes turim kažką bendro.
...
Dabar iš tiesų mes turim kai ką bendro.
Jos vardas – Selina. Jai – 5-keri.
Nepakeliamo skausmo nebūna, o kiekviena kritinė situacija – tai ženklas, kad greit įvyks atgimimas.

„Tai tikėjimo paslaptis. Mes skelbiame mirtį ir išpažįstame prisikėlimą, laukdami kažko ateinant... “