Vaikas.

Imu žaislą. Žiūriu.
- Viduj tiek daug gyvūnų!
Čiumpu paukštuką pripildyta vandens. Pučiu.
- Jis čiulba!
Vartalioju kaleidoskopą.
- Mama! Kokios gražios gėlės!
***
Kartą labai supykau ant savo šešėlio. Kodėl tas juodulys mane persekioja? Jis negeras. Prispausdavau jį delnu prie sienos ir beviltiškai bandydama atsitraukti pasislinkdavau kartu su juo.
Kai likdavau viena, atsisėsdavau ant grindų, prisiglausdavau prie kambario sienos žanduku ir šnabždėjau. Man rodės, kad joms liūdna. Tuomet pasiimdavau geltoną dėžutę. Prisukus rankenėlę, iš vidaus sklisdavo tyli rami muzika..
Leidosi saulė. Kambario sienos ir veiduko pusė pasidengė rausvu ūkeliu.
Staiga kažkas nutiko. Padriki vaizdiniai, lyg skirtingų filmų sukarpytos juostelių dalys klijavosi į vieną. Tai nebebuvo panašu į žaislą su “Na Palauk!” herojais. Girdėjau čiurlenančio vandens garsus, traktoriaus burzgimą. Mačiau žmones ir dar kažką, kažką neapčiuopiamo visai greta jų; jie būna kartu su žmonėmis. Jie juda.
Sumirksėjau išsausėjusiom akim. Geltona dėžutė nuvirtusi ant šono tylėjo.
Aš pastebėjau, kad tapetų raštas labai vienodas ir tas pats rudas lapas (panašus į medžio) kartojasi šimtus kartų. Nuo tada aš pradėjau bijoti sienų. Tų, ant kurių rudi lapai. Tuomet kai likdavau viena, sukdavau vilkelį kamputy. Arba įlįsdavau į spintą ir tūnodavau. Bet tenai būdavo dar baisiau.
O kas, jei rudi lapai iššoks iš sienų ir bandys atplėšti spintos duris?..
Ir kas tada? Jie tikriausiai mane suvalgys. O gal tie lapai, kažkada buvusių žmonių veidai? Ir kas, jei jie pavers mane viena iš šimtų tokių pat lapų-veidų ant tapetų amžiams?!..
Nežinomybė, vis dėlto tai, kas mane gąsdino labiausiai.
Būdama penkerių, pradėjau lankyti fortepijono pamokas. Laikyti rankose įsivaizduojamą obuolį buvo ne taip ir lengva. Aš pykau ant rankų, suduodavau pianinui per dantis.. Kol kartą man pasakė:
- Pianinui skauda.
Nuo tada išsivystė įprotis atsiprašinėti daiktų.
Atsiprašau pianine, kad trinktelėjau. Nepyk, lova, kad spyriau. Atleisk sūri, kad tave sukramtysiu. Atleisk  popieriuk, kad tave turiu išmesti į šiukšlių dėžę.
Prie visa ko, dažnai jų būdavo taip gaila, kad ašaros riedėdavo. Paglostydavau. Pagailėdavau.
Sakysit patologija? Nemanau.
***
Vaikystėje maniau, kad tai gėlės. Dabar gi..
Gėlės kaleidoskope virto spalvotais stikliukais.
Stikliukais, kuriais aš žaidžiu.