Erškėčių pirštais
Suplėšau rūką.
Ir spoksau į aušrą,
Avietėm kvepiančią.
Sudygo akys saulėtekin.
O koks raudonis...
Iki skausmo saldu.
Pro apsąlusias lūpas,
Lyg paišinas drugys, -
Išplasnoja vardas
Į raustančią miglą.
Išsimaudyti.
Tyras ir švytintis sugrįžta
Ir vėl pasislepia manyje
Mano žalias vardas,
Žalias,
kaip rūta, -
Neišnyk saulėteki,
Pabūk dar, -
Taip dera mano žalias vardas
Tavo rubino kolorite.
gražu, nes spalvinga, kita vertus, daug nerišlių vaizdų, derėtų arba įvesti kokią nors vaizdinių seką, net jei nuo to tekstas netaps prasmingesnis; arba atrasti tą tašką į kurį viską vedate, kad kūrinys turėtų lyg ir atomazgą, atokvėpį, krantą... nes to stovėjimo saulėtekyje kažkaip per maža.Gal verta ten dar ką matyti, arba laukti ko?
Aš, kap skaitytoja visada pirmiausia ieškau pati savęs (nežinau ar tai gerai), todėl gal ir natūralu, kad kai ko galiu nesuprasti...Bet juk niekada nesuvirpina sielos gelmių kūrin ys, kur viskas būna labai aiškiai sudėliota. Turi būti kažkas palikta, ką mes ir turime surasti. O ji,ta puikiai perteikta nuostabiais vaizdiniais užuomazga čia yra, tik skaitytojui pačiam ją reikia surasti, pažinti...
Matau, kad kiekvienas interpretuoja savaip šį eiliuką. Aš kalbu apie Rūtos vardą, kurį pasiskolinau tam, kad parašyti eilėraštį.Todėl jis čia- žalias, kaip rūta.