Ožio užrašai: „Butas“

Dykumos paglemžtas miestas priminė vaiduoklį. Ore tvyrojo pragariška kaitra be mažiausio vėjelio, ir pieno miglose skendinčiame dangaus lope virš čerpinių stogų nesimatė nė debesėlio. Karštyje išdegtas pastatų tinkas, daiktais jau pagraužtas erozijos, švietė baltai it kaulas.
Buvo jau po dviejų, gal pusė trijų. Išspjoviau tarp dantų grikšintį smėlį, užšoviau lauko duris, pažadindamas nusipenėjusį maitvanagį, po sočių pietų prisnūdusį ant surūdijusio limuzino kapoto. Spiginanti saulė per pusantrų metų  pavertė kitados prašmatnų automobilį susiraukšlėjusiu metalo laužu. Apskritai, entropijos tempai kieme kartais mane gąsdina. Dabar čia daros tokia vieta, kur išbadėję šunys atšliaužia dvėsti. Šunys ir depresijos apnikti žmonės. Šitie dar bejėgiškesni už sulaukėjusius gyvūnus. Užtat grifai turi mieste užtektinai darbo.
Kažkoks apskretęs driskius sėdėjo prie namo sienos pražergtom kojom ir nuo durų trinktelėjimo nė nekrustelėjo. Aplink jį zvimbčiojo spiečius musių. Kai vakar sukaitęs parsibaladojau iš miesto, valkatos dar nebuvo. Plačiabrylė drobinė skrybėlė gulėjo numesta ant grindinio. Praeidamas trumpam sulaikiau kvėpavimą ir nusigręžiau. Tokių persirpusių numirėlių, besilabinančių vabzdžių kiaušinėlių prikimštomis burnomis, nūdien sutiksi beveik kiekviename žingsnyje.
Du tūkstančiai septintųjų vidurvasary, kada prestižiniame senamiesčio kvartale pirkau būstą, paklojau beveik visas savo santaupas. Vos neišvirtau iš koto, kai nekilnojamo turto agentas pasakė kainą. Pradžioje pasiunčiau jį velniop. O paskui naktimis nebegalėjau užmigti. Pinigai degino kišenes. Buvau neseniai pardavęs savo verslą ir palengva uostinėjau, kur uždirbtas lėšas naudingiau investuoti. Kai jau ko nors įsigeidžiu, man visada ima maišytis protas. Knietėjo ilgai nesvarsčius numoti ranka į visokius gundančius akcijų fondų pasiūlymus ir nors kartą pagyventi savo malonumui. Vėl ir vėl svajonėse regėdavau jaukų raudonomis plytomis grįstą vidinį namo kiemelį, spindintį įstabia švara, pilną šiltų šešėlių bei atkampios tylos. Užsimerkęs įsivaizduodavau save jau įsikūrusį tame bute, ankstyvą rytą basą su puodeliu rankoje iššlepsintį į nuostabų ūksmingą balkonėlį, matydavau save sėdintį šezlonge, siurbčiojantį karstelėjusio skonio nesaldintą arbatą ir podraug palaimingai dėbsantį žemyn, į tolydžio besivarstančias kaimynų duris, atidaromas ir uždaromas langines, į gyvybe spurdantį fontanėlį, apdėliotą šiltuoju metų laiku išnešamais petunijų vazonėliais. Ištisą mėnesį nieko neveikiau ir iš dyko buvimo lyg apsėstas kasdien sukau ir sukau ratus neskubria gyvenimo rutina alsuojančiom aplinkinėm gatvelėm, kol galiausiai tų pačių metų rugsėjo pirmom dienom vėl susiradau agentą ir nebesiderėdamas visą sumą iškart sumokėjau grynais. Dėl to dabar buvau įsikibęs į savo namą dantimis ir nagais.
Kada pasaulis vieną dieną netikėtai apsiverčia aukštyn kojom, o tu esi prakutęs, bet jau palyginti garbaus amžiaus vienišas pirdžius iš viduriniojo visuomenės sluoksnio, susikrautas turtas yra tarsi virvė po kaklu. Ypačiai, kai taupei ir šykščiai dėjai centą prie cento visą savo sumautą gyvenimą. Užslinkus dykumai, pirmieji išmirė medžiai. Ir tūkstančiai žmonių iškart paliko namus. Nenutrūkstama pabėgėlių vilkstinė išdžiūvusia Neries vaga tada nusidriekė jūros link, kur, sako, ir toliau želia žolė, lyja lietūs ir smaragdine žaluma alma miškai. Šiuo metu ten kaip ant mielių kyla palapinių stovyklos bei kuriasi nausėdijos. O čia tų išvykėlių butų langai be stiklų žioji lyg voratinkliais aptrauktos užmirštos laidojimo duobės, o išvogtuose ir gaisrų nulyžtuose kambariuose kiaurą parą ūbčioja skersvėjai. Tokia šitame sparčiai yrančiame mieste – panteone yra laisvės kaina.
Pirmučiausiai iš telefono būdelės nemokamu numeriu paskambinau į meriją. Buvo dar siestos metas, iš pokaičio miego pažadintas pareigūnas vos ne vos vartė liežuvį. Nepaisydamas be perstojo ragelyje atsklindančio  riaumojimo bei žandikaulių trakšėjimo, pakeltu tonu išdėjau, ką apie miesto valdžią iš tiesų galvoju. Papasakojau jam apie siaubingą smarvę mano kvartale, informavau apie savaitėm tręštančius numirėlius ir pastipusius šunis savo kiemelyje, įtaigiais žodžiais, šiek tiek patirštindamas spalvas, nupiešiau fantasmagoriškai niūrių senamiesčio paveikslą, kuris ir realybėje, beje, atrodė ne ką šviesesnis. Kol aš užsivedęs kalbėjau, nieko paguodžiančio iš anos pusės taip ir neišgirdau. Pareigūnas vien tik be paliovos kartojo „Labai įdomu, tęskite! “ arba „Taip, taip, užsirašinėju! “, nors būčiau sutikęs lažintis, jog pokalbio metu jis nėkart neišsitraukė skiautės popieriaus bei tušinuko. Galiausiai leptelėjau, kad toks nusikalstamas administracijos aplaidumas, be kita ko, neabejotinai atsilieps pačių merijos valdininkų karjerai. Tai jau buvo grasinimas. Iš kito laido galo staiga plūstelėjęs springstantis kvatojimas vos neišsprogdino ausies būgnelio. Skubiai į mikrofoną išrėkiau savo pavardę, adresą ir nušveičiau ragelį.
Žingsniuodamas Vokiečių gatve rotušės link, užsukau į savo banko padalinį. Pavasarį buvau įsigijęs gręžinio prie Aušros vartų vertybinių popierių. Dykumai užkovojant miesto prieigas, visi laikraščiai staiga ėmė choru skalambyti apie žemės gelmėse po pastatais neva besikaupiančius milžiniškus naftos išteklius. Tuo metu nacionalinės televizijos studijose vyko nesibaigiančios diskusijos naftos paieškų bei išgavimo tema, o kanalo laidų vedėjai tryško optimizmu ir nuo ryto iki vakaro rimtais veidais aptarinėdavo pirmuosius bandomųjų gręžinių rezultatus. Prisimenu vieną reklaminį skelbimą: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Juodasis auksas – mainais už smėlį. Turime šansą tapti turtingiausia tauta pasaulyje! “ Metaliniai gręžinių bokštai tada dygo kaip grybai po lietaus. Ot šikniai! Sukišau beveik devyniasdešimt tūkstančių. Laimė, paskutiniu momentu spėjau pusvelčiui akcijas biržoje parduoti – prieš gėdingai subliūkštant naftos burbului. Šimtas trisdešimt trys litai su centais. Palaukęs dar dieną,  nebūčiau gavęs nė tiek.
Banko patalpoje nuo vasaros menkai kas pasikeitė. Palubėje kosčiodamas burzgė kondicionierius. Ant sienų tebekabėjo tie patys gelstelėję plakatai, skelbiantys apie kažkokias labai reikšmingas nuolaidas. Dešinėje pusėje už neaukšto barjero sėdėjo mergina. Kai prisiartinau, pro vešlią kaštoninių plaukų lają į mane susmigo jaunos išsigandusios akys.
– Jūs buvot paskutinis mūsų indėlininkas. Pats ištikimiausias! Visi kiti jau seniai išsišlavė savo sąskaitas, – išgirdau sakant merginą, kada kyštelėjau užpildytą kasos čekį. Pasikuitusi stalčiuje, ji nedrąsiai padėjo tris aptrintus banknotus į kasos lėkštelę ir tuoj pat drovėdamasi atsiprašė, kad negalėsianti išmokėti kelių smulkių monetų.
Numojau ranka.
– Vis tiek už jas nieko nebenupirksi.
Kol aš kalbėjau apie infliaciją, brangstančias mieste kainas, mergina vis dar liūdnai tebespoksojo į pravirą  stalčių. Anksčiau ten nuolat pūpsodavo krūvelės tvarkingai surūšiuotų banknotų. Dabar plastmasiniame pinigų dėkle švilpavo vėjai.
– Nebeturiu kasoje nė cento! O koks bankas be pinigų?
Gražiausia! Tarsi dėl visų bėdų būčiau kaltas aš. Nors persipjauk gerklę!
– Neimkit giliai į širdį, – pasakiau kiek galėdamas švelniau. – Jūs čia niekuo dėta. Tik dirbat savo darbą.
– Pamatysit, mūsų padalinį tikrai uždarys!
Nesupaisiau, ką ir bepridurti. Pagalvojau, kad galbūt banko buveinė jau kadai bankrutavo, o ji iš nežinojimo ar iš įpročio vis tiek kiekvieną rytą traukė į darbą, kuopė patalpas, atrakindavo ir užrakindavo seifą. Bėgo savaitės, mėnesiai, ir mergina ilgainiui pavirto nebeegzistuojančios įstaigos šmėkla. 
Brukdamas banknotus kišenėn, pasistengiau ją nuraminti, sakydamas, kad mieste, ačiū Dievui, vis dar liko pakankamai daug turtingų žmonių, liko klestinčių verslininkų, tik pastarieji, deja, savo santaupas mieliau kiša į kojines arba slepia po čiužiniu. Dabar svarbu jokiu būdu neprarasti kantrybės, nes anksčiau ar vėliau pragmatizmas triumfuos.  Be kita ko, duobės dugnas yra nebloga starto aikštelė naujam neįtikėtinam skrydžiui. Pralobti galima net ir per tvanus, karus, marus ir panašiai. Galbūt, koks nors šviežiai iškeptas milijardierius šiuo metu kaip tik ir skuba į banko padalinį su išsipūtusiu lagaminėliu rankoje.
Kol muilinau merginai akis, be paliovos dirsčiojau išėjimo link. Suprantama, ne dėl to, kad iš tiesų būčiau laukęs respektabiliai išsirėdžiusio turčiaus – it kokio naujųjų amžių mesijo, nešino savo idiotišku čemodanu. Tik paskutinis kvailys šiais  laikais laikytų pinigus banke. Pats netikėjau nė vienu savo žodžiu, o į duris žvalgiausi galvodamas, kaip padoriau iš čia išsinešdinti.
Gatvėje staiga pasijutau tikras niekšas ir iškart ėmiau dairytis kažkokios vėsesnės vietelės, kur galėčiau ramiai išgerti ar ko nors lengvai užkąsti. Burna džiūvo, ir liežuvis jau lipte lipo prie gomurio – taip buvau ištroškęs, o saulė kaip išprotėjusi vis dar teberopinėjo palei zenitą. Rotušės aikštėje prisiminiau viename rūsyje dar veikusią smuklę, tačiau, nusileidęs laiptais, prieangį iki pat durų rankenos radau užneštą smėliu. Pradžioj net toptelėjo mintis, kad užeiga veikiausiai nebedirba, bet paskui akių aukštyje pamačiau mėlynu rašalu pakeverzotą raštelį: „Kas kelio ieško, tas kelią suranda, ir kas beldžia, tam yra atidaroma. “
Nesu koks prisiekęs intelektualas su mistikai pramušta galva, ir visokie įmantrūs tekstai, jei atvirai, mane erzina. Suprask, žmogau, kaip nori! Kita vertus, belsdamas būčiau tik nusibrozdinęs krumplius, kadangi durys akivaizdžiai varstėsi į išorę. Dar valandėlę pastypčiojęs, galiausiai ėmiau šniukštinėti po gretimus kiemelius ir viename jų aptikau kastuvą; tada vėl sugrįžau prie smuklės ir tuoj pat stvėriausi darbo.
Laimė,  durys iš  vidaus buvo nerakintos. Salėje  tvyrojo prieblanda, palubėje visu garsu plyšavo įjungtas televizorius. Man įėjus, skambėjo negrų grupės atliekamas bliuzas: „Glassy Stare of a Lonely Man“.

Šiandien tu linksminaisi ir trykšte tryškai sąmoju,
naujutėlį dolerį vikriai užkišai už kelnaičių gumos
pro šalį praskriejančiai kavinės šokėjai,
tu kvatojai ir gurkšnojai kavą iš porcelianinio puodelio,
o puspilnė brendžio taurė oriai tviskėjo lyg seniai pastojęs rubinas.
Paskui apmokėjai sąskaitą savo Visa Gold kortele,
ir pažvelgei į mus, lyg žiūrėtum į apmyžtą staltiesę...

Tu išėjai,
ir tebesmilkstantį peleninėj cigarą
surūkė vienaakis Džo.

Barmenas stovėjo už prabangaus raudonmedžio baro menės centre ir servetėle šveitė stiklus. Kada aš su kastuvu rankoje nelyginant koks Egipto kapų plėšikas suplukęs įžengiau į rūsį, jis dygiai išsiviepė:
– Matyt, ne taip supratote raštelio turinį. Mūsų lankytojai vaikšto pro tarnybinį įėjimą iš kiemo pusės.
Po to jis dar pridūrė, kad su darbo įrankiais klientai smuklėje neaptarnaujami, nes tai esą aukščiausios klasės baras, vienintelė belikusi tokio lygio užeiga senamiestyje. Tačiau man jis pasirengęs padaryti išimtį. Padėkojau jam ir pasakiau, kad anksčiau čia gana dažnai lankydavausi, todėl baro reputacija abejonių man nekelia. Tada aš paprašiau taurelės degtinės ir pasiteiravau, ko galėčiau užvalgyti. Barmenas atsakė, kad maisto žaliavų tiekimas pastaruoju metu nuolat stringąs dėl katastrofiškos gatvių būklės. Ypač mieste trūksta kiaulienos, o be mėsos padoraus kepsnio, suprantama, nepagaminsi. Atsargas virtuvei jis reguliariai užsakąs pas vieną tiekėją telefonu, tačiau vos tik arkliai su kroviniu stabteli prie smuklės, komivojažierių tuojau pat apspinta visokie smulkūs prekeiviai, kurie bemat išperka arba dar dažniau nugvelbia atgabentas prekes tiesiai iš pintinių. 
– Kaip jūs ir pakenčiat! – nusistebėjau, tiesdamas barmenui dešimties litų banknotą.
Jis patenkintas linktelėjo galva, pripylė iš didelio Smirnoff butelio sklidiną  stiklą  degtinės ir  slidžiu  baro  paviršiumi atsargiai pastūmė jį man.
–Iki šiol kenčiau. Bet ilgiau šitaip tęstis negali! Pamatysit, aš tą gaują prigriebsiu!
Taurelės turinys nė iš tolo nepriminė prašmatnios pakuotės. Visas rūsys staiga užkvipo kažkokiu landynėje išvarytu marmalu. Dvokas buvo toks stiprus, kad net tolimiausiame rūsio kampe patamsyje rymojusi žmogysta, pakirdusi iš snaudulio, ėmė garsiai uostinėti orą. Smuklininkas reikšmingai pamerkė akį ir pašnibždom perspėjo:
– Pasisaugokit! Vyrukas turi auksinę gerklę ir kiaurą piniginę. Nebežinau, kaip jo beatsikratyti. Antra para nesikelia nuo suolo!
Kad kely neišlaistyčiau degtinės, nedidelį gurkšnį siurbtelėjau prie baro, o likutį taurelėje nusinešiau prie stalelio. Girtuoklis iš rūsio galo pamojavo man ranka tarsi senam geram bičiuliui, bet aš nekreipiau dėmesio į jo siunčiamus palankumo ženklus ir apsimečiau susidomėjęs per televizorių rodomais vaizdais. Tada jis pats, šiek tiek šlitinėdamas į šonus, su savo tuščiu stiklu atitrepsėjo iki manęs.
– Galiu prisėsti?
Gūžtelėjau pečiais ir nenoriai pirštu parodžiau laisvą suolą priešais. Tikrai niekad gyvenime nebuvau jo sutikęs.
Jis prisistatė esąs Vilniaus universiteto profesorius.
– Argi universitetas dar veikia? – nustebęs paklausiau.
– O kaipgi! Tiesa, dabar mes dirbame daugiau mokslinį darbą.
Išgėriau pirmą stiklą ir gestu paprašiau dar. Profesorius tratėjo kaip iš kulkosvaidžio. Tai buvo puikus pašnekovas, tik aš pastaruoju metu buvau gerokai atpratęs bendrauti.
– Pirmiausia, bandom užtikrinti universitetinės minties tęstinumą. Juk turbūt žinot, Alma Mater veikla nenutrūko kelis šimtmečius. Stengiamės išlaikyti dar veikiančias katedras, nors senasis pedagogų korpusas, prisipažinsiu, jau baigia subyrėti. Bet mes nenusimenam, lopom skyles naujais žmonėmis...
Kol jis kalbėjo apie dramatiškus pokyčius universitete, valandėlei prisnūdau ir sapnavau kirmėles. Sapne mačiau daugybę baltų gličių kirmėlių. Stypsojau kažkokiame tamsiame rūsyje be pradžios ir be pabaigos, o po kojomis, palubėje, ant purvinų sienų – visur raitėsi tie slidūs padarai ir tiesė į mane savo rantytus kaklus. Du ar tris sutraiškiau kojomis, bet po to atsitokėjau, supratęs tokios armijos neįveiksiąs per amžius. Tada pastebėjau vieną itin riebią kirmėlę su karūna ant galvos ir svėriau už gerklės. Tą pačią akimirką padaras pavirto į nuostabaus grožio skaisčią mergelę, kiti kirminai pranyko, ir mes likome dviese – aš ir ta gražuolė blyškiu požemių veidu. Mergelė pasiūlė man tapti jos vyru bei viso pasaulio kirminų karaliumi, ir aš nedvejodamas sutikau. Pasakiau jai, kad man didžiulė garbė užimti tokias aukštas pareigas ir tuoj pat buvau džiaugsmingai įverstas į jos didenybės karališką lovą bei apdovanotas audringomis glamonėmis. Prabudau labai pailsėjęs, kai profesoriaus pasakojimas jau ėjo į pabaigą.
– Ar daug turit studentų? –  pasiteiravau, delnu slėpdamas žiovulį. Pastaruoju metu išsigudrinau miegoti pravirom akim. Atsigręžęs baro pusėn, šūksniu užsakiau dvi taureles degtinės.
– Nelengva šiais laikais jaunimą sudominti studijom. – Profesorius vienu mauku išlenkė barmeno atneštą stiklą ir, nusišluostęs rankove lūpas, kiek patylėjo. Tikriausiai paliečiau skaudamą vietą – O kuo jūs pats verčiatės?
Pasakiau, kad esu diplomuotas finansininkas ir kad mokslus graužiau tame pačiame universitete, kur jis profesoriauja, tik jau gana seniai. Tada jis reikšmingai iškėlė smilių ir pašnibždom išbėrė:
– Šiandien aštuntą vakaro įvyks rektoriaus rinkimai. Iš trijų kandidatų...
Man pasidarė baisiai įdomu.
– Jūs irgi kandidatuojat, tiesa?
– Būtent.
– Tada aišku.
– Kas aišku?
– Kurių galų pasilikot mieste.
– O jūs dėl ko?
Prisipažinau jam turįs senamiestyje butą, kurio nenorėčiau palikti likimo valiai arba dykomis parduoti. Nekilnojamo turto paklausa dabar yra sumažėjusi, ir aš, suprantama, linkęs laukti, kol kainos vėl pakils. Kiek patylėjęs, profesorius drįso suabejoti, kad butai mieste dar galėtų brangti. Bet aš buvau nusiteikęs ryžtingai: lauksiu tiek, kiek reikės. Tada jis diplomatiškai pridūrė, kad man geriau žinoti, nes aš, matyt, esu senas šios srities vilkas ir vadovaujuosi verslo logika.
Mums draugiškai besišnekučiuojant, prie akmeninės rūsio kolonos priglaustas senovinis laikrodis ūmai atgijo ir lėtai išmušė keturias valandas. Profesorius sunerimęs klausėsi kiekvieno dūžio.
– Mechaniniai laikrodžiai kartais mane baugina, – galiausiai ištarė jis. – Įsivaizduokit, kad vieną gražią dieną jo švytuoklė ima ir sustoja.
– Reikėtų laikrodį vėl prisukti, – pasakiau.
Mokslininkas atlaidžiai šyptelėjo.
– Viskas, deja, ne taip paprasta. O kas, jei šita seniena iš tiesų yra jūsų gyvenimo laikrodis. Jeigu jus ir tą laikrodį sieja kažkoks lemtingas ryšys. Tokio mechanizmo nebeprisuksi.
Staiga barmenas lyg tyčia išjungė televizorių. Stojo nejauki tyla. Tiksėjimo nesigirdėjo. Spoksodami į apmusijusį ciferblatą, laukėm kelias minutes. Sustingusi ties skaičiumi 12, didžioji rodyklė nė per nago juodymą nepakrutėjo iš vietos
– Na matot, – po nedidelės pauzės vėl prakalbo profesorius, keistai žiūrėdamas į mane, – laikrodis iš tikrųjų sustojo!
Paskui jis dar pridūrė tikįs, jog kiekvienas iš mūsų realiame pasaulyje turime savo gyvenimo trukmės laikrodį. Kol rodyklės nepailsdamos brėžia ratus, tol žmogus kvėpuoja. Tol krūtinėje plaka širdis. Savo kasdieninėje aplinkoje paprastai regime daugybę laikrodžių, bet su tuo vieninteliu likimas dažniausiai mūsų niekada nesuveda draugėn. Lengviau sesėms silkėms, išneršusioms iš sulipusių ikrų poros, po daugelio metų vėl susitikti okeane.
– Dvynėms šansai tikrai nedideli, – paantrinau, išraiškingai gestikuliuodamas baro pusėn.
– Be to, kol gyvenimo laikrodis tiksi, – tęsė profesorius, – žmogui pastarasis tėra tik dar vienas eilinis buityje naudojamas daiktas. Kaip prikaistuvis ar plaukų džiovintuvas namų šeimininkei.
– Vadinasi, jų keliai niekada nesusikryžiuoja?
– Neskubėkit, aš taip nesakiau.
Apie gyvenimo laikrodžius profesorius pasigyrė rašąs mokslinį veikalą. Tačiau jo grynai akademiškiems pamąstymams dar trūksta įrodymų.
– Tikimybė pašaliniam stebėtojui lemtingu momentu atsidurti lemtingoje vietoje labai menka. Praktiškai ji lygi nuliui. Nors teoriškai tokią situaciją nesunku sumodeliuoti. Pradžioje daug keliaudavau. Pasirinkau keletą laikrodžių miesto centre žmonių gausiai lankomose vietose ir nesilioviau ten sukiojęsis. O paskui supratau: veltui gaištu laiką. Tada susiaurinau tyrinėjimų arealą. Nuo tol tūnau čia ir laukiu.
Priėjo barmenas, kempine pašluostė stalą ir padėjo du stiklus. Profesorius savojo nepalietė.
– Dabar įsivaizduokim, jog šiuo metu stebime klasikinę ribinę situaciją. Štai tamsta sėdit ir, nieko neįtardamas, ramiai kilnojat taurę. O jūsų laikrodis nebetiksi. Vadinasi jums skirtas laikas pasibaigė! – Jis ūmai persisvėrė per stalą ir pirštu prikišamai bedė man tiesiai į širdį. Atrodė šiek tiek susikrimtęs. Matyt, aš jau seniai turėjau būti tąsomas priešmirtinių traukulių. – Tikrai nieko nejaučiat?
Nežinau, ar nuo profesoriaus šnekų, ar dėl to, kad kelias paskutines dienas trainiojausi po miestą tuščiu skilviu, mane staiga supykino. Pašokau nuo suolo ir strimgalviais pasileidau į išvietę, o kai išsivėmęs parėjau salėn, savo pašnekovą radau be gyvybės ženklų kryžium tįsantį ant aslos. Iš jo burnos virto gesvos putos. Man lyg akmuo nusirito nuo krūtinės. Teisybę pasakius, vienu metu jau buvau gerokai išsigandęs.
– Laiku sugrįžot! – nudžiugo barmenas. Jis klūpojo ant kelių ir už švarko atlapų purtė profesorių. – Tas kalės vaikas prasiskolino barui iki ausų. Dienų dienas maitino pažadais, gėrė skolon ir kliedėjo apie rektoriaus skeptrą. Užėmęs naujas pareigas, žadėjo pinigus grąžinti...
– Išlenkė ne vieną taurelę ir mano sąskaita. – Pamaniau, tokia informacija turėtų jį bent kiek paguosti.
Barmenas lėtai atsistojo ir besiskeryčiodamas iš nevilties dar paspyrė profesorių koja.
– Kai jūs išėjot, staiga iškart dribo nuo suolo. Tik dulkės parūko...
Paskui jis man pasiūlė atlikti dirbtinį kvėpavimą, bet aš griežtai atsisakiau.
– Jaučiuosi šiek tiek apgirtęs. Bijau, kad dar labiau nepakenkčiau.
– Abejoju, jog geros degtinės kvapas tikram profesionalui galėtų pakenkti, – žinovo tonu pareiškė barmenas. – Tada bent padėkit nuvilkti į tarnybines patalpas. Salėje kūno palikti negaliu. Vakare čia prisirenka daugiau lankytojų. 
Už kojų profesorių nutempėme į virtuvę. Palubėje pro dvi armatūros strypais sutvirtintas langų angas vidun negailestingai plieskė žiaudri popietės saulė, ir aš vos neužtroškau nuo karščio bei gausybės dvisių kvapų. Barmenas atidarė šaldiklį ir, tvarkydamas lentynas, trumpai nušvietė virtuvės istoriją – apie tai, kiek anksčiau čia  triūsė virėjų, padėjėjų, kelnerių, kiek per dieną užeiga priimdavo užsakymų ir aptarnaudavo klientų. Pasak jo, smuklė visame mieste tuo metu garsėjo pačia moderniausia virtuvės įranga bei patiekalų gausa. O kokie šaunūs vykdavę užsakomieji vakarėliai – kitaip ir būti negalėjo, kai čionai griūte prigriūdavę aukštuomenės ponų, politikų, turtingų firmų direktorių su savo damomis! Tada iki išnaktų šlamėdavo vakarinių suknelių šilko klostės, smagiai tarškėdavo fajansas ir sidabras, būdavo laidomi aukščiausio lygio sąmojai, ne šiaip kokie nešvankūs prastuomenės anekdotai ar banalūs juokeliai! Tačiau dabar anuos aukso laikus bepriminė krūvos pasieniuose sumestų paišinų katilų bei stirtos prigliaumėjusių lėkščių.
Kol aš šmirinėjau po patalpą, barmenas iš apatinės lentynos vogčia ištraukė kelias sušalusias žiurkes iki kaklų nuluptomis odomis. Už uodegų perkraunamos rietuvėn į sieninę spintą, žiurkės skimbčiojo it ledukai limonado stiklinėje. Sugavęs mano žvilgsnį, smuklininkas paaiškino, kad graužikai neva sulendantys į šaldytuvą pro dugne praėstą skylę. Dėl to užeiga nuolat patirianti nuostolių. Nepadeda nei spąstai, nei nuodai. Jis jau ėmęs dairytis guvaus ir sveiko katino, kurį, pasirodo, irgi ne taip paprasta šiame mieste įsigyti. Apžiūrėjęs kuklius išteklius kameroje, pasakiau, kad žiurkės savo nelaimei, matyt, bus nuplikusios, o paskui pastipusios iš bado. Barmenas pritardamas palinksėjo galva – galėjo būti ir taip, nūnai niekam nėra lengva. Kita vertus, smuklė nekelia sau tikslo žūtbūt sukaupti kuo daugiau atsargų, nes kasdien keičiasi patiekalų mados, o elitinė virtuvė, suprantama, turi nuolat žengti koja kojon su mada. Šitaip postringaudamas, barmenas baigė tuštinti kamerą ir, vieną po kitos išėmęs lentynas, į atsivėrusią šaldiklio ertmę sumurdė profesorių.
Sugrįžom į salę. Barmenas vėl atkimšo butelį.
– Ačiū. – pasakiau raukydamasis. – Daugiau tikrai nebegersiu.
Pamelavau mieste turįs neatidėliotinų reikalų ir paprašiau sąskaitos. Barmenas išmušė čekį. Šimtas dvidešimt litų įskaitant dešimtinę, kurią sumokėjau pirma. Galėjau nesunkiai nuderėti bent trečdalį kainos, nors gal ir ne – maisto ir gėrimų kainos mieste kasdien viršydavo ankstesnes rekordines aukštumas. Visi trys banke gauti banknotai, ilgai neužsigulėję kišenėje, nukeliavo į baro stalčių.
– Užsukit kada nors vėl, pavaišinsiu sriuba. Už dyka!
– Iš ko virsit? – paklausiau.
– Ką tik telefonu kalbėjau su savo naujuoju tiekėju, – informavo mane barmenas. – Skerdienos krovinys smuklę pasieks dar šiandien. Prieš vidurnaktį!
Skambėjo kažkaip neįtikinamai. Nepastebėjau, kad kas nors telefonu būtų jį kalbinęs. Staiga man pagailo profesoriaus.
– Geriau iškvieskit daktarą, – pasakiau. –  Universiteto rūmuose aštuntą įvyks rinkimai.
– Žinau. Tik abejoju, kad jį išrinks.
– Manot, profesorius atsigaus?
– Kodėl ne? Tas šunsnukis labai gajus. Šiaip ar taip, iki aštuonių šaldytuve jo nelaikysiu. Nedidelis ponas! Antraip virtuvėje man pašvinks atitirpę produktai.
Tuo metu barmenas įniko rankšluosčiu kruopščiai trinti riebalinę dėmę baro paviršiuje, o aš išspaudžiau atsisveikinimo šypseną ir, pasičiupęs kastuvą, nėriau pro duris. Saulė jau gūžėsi vakarop, bet kaitra mieste dar neslūgo. Eidamas gatve, tarpais regėjau vieną kitą nebylų suvargusį praeivį ar tręštančiose šiukšlių išėdose besikapstantį perkarusį benamį šunį. Bijojau stabtelėti, nes tada ausis ūmai užguldavo spengianti tyla. Prie Šv. Parskovijos Piatnickajos cerkvės per paskutinę smėlio audrą vėjas buvo supustęs milžinišką kopą. Nuo vakar kopa dar labiau išaugo. Pačiame viršuje pamačiau stirksant kažkieno kojas. Jos vis dar trūkčiojo, ir grifas, tupėjęs ant varpinės lietvamzdžio, kantriai laukė konvulsijų pabaigos. Girdėjau, žmonės įsiknisa į smėlį, slėpdamiesi nuo užgriuvusių pokyčių. Įsirausia ir nebeįstengia išlįsti. Karštis iščiulpia visą jų kūno drėgmę, ir lieka vien lengvas suragėjęs kevalas – tarsi išnara paukščių išlesiotom ir šakalų apgraužtom galūnėm. Paskui dykuma kūnus išstumia paviršiun, o vėjas ritinėja gatvėmis nelyginant kokias tuščias kraupiai barškančias alaus skardines. Žinoma, galėjau užkopti aukštyn ir iškasti tą vargšą, nes vis dar regėjau šiokių tokių gyvybės ženklų. Bet tada būtų reikėję keturiomis repečkotis iki pat viršūnės.
Pasukau į kairę, nukirsdamas Sirvydo skvero kampą. Prieš kelis mėnesius šioje vietoje siautėjo maniakas snaiperis. Nesislapstė ir niekad nekeitė dispozicijos. Ant jo sportinės kepuraitės taip ir buvo parašyta: „Sniper“. Amžinai rymodavo to paties lango kvadrate ir tykojo aukos. Prisirinkdavo būriai žioplių, o tas pyškino kakton visus iš eilės – kaip kokius haliucinogeniniais vaistais sočiai prišertus žvirblius. Neliesdavo tik deratizacijos bei atliekų tvarkymo įmonės darbuotojų. Netrukdydavo išvežti lavonų krūvas. Galop jis ir pats nusižudė, iššokdamas iš trečio aukšto galva žemyn. Sklandė gandai, esą žmogeliui baigėsi kulkos. Aš jį suprantu, tuščia šovininė kiekvieną snaiperį gali išvesti iš proto.
Gedimino prospekte nusipirkau laikraštį ir nuėjau prie Neries. Barchanų išrantytas dugnas, daiktais jau buvo apvešėjęs gležnais saksaūlų ūgliais. Kreiva, liepų šakomis prišnerkšta upės vaga skėlė negyvą miestą į dvi negyvas dalis. Ant vieno namo sienos krantinėje pamačiau emale ištepliotą skelbimą „Paskutinis karavanas nuo Žaliojo tilto į pajūrį išvyksta šeštą valandą“. Žodis „paskutinis“ teptuku buvo paryškintas.
Žingsniuodamas paupiu, dar iš tolo nuo skardžio išvydau saujelę beduinų, susispietusių po tiltu. Vienas jų įsispyręs laikė kupranugario apynasrį, likę virvėmis rišo prie balno krepšius ir kažką garsiai vogravo arabų kalba. Kiek atokiau ant pilkšvos kumelės raita sėdėjo baltaodė moteris. 
– Lipkit žemyn ir sėskit į balną, – riktelėjo ji, kai prisiartinau. – Duobkasius mes gabenam nemokamai. Tik noriu perspėti – tinginiauti neteks. Ne visi mūsų klientai ištveria tokią varginančią kelionę.
– Aš ne duobkasys, – įsižeidęs atrėžiau, slėpdamas už nugaros kastuvą.
– Tikrai? Tada kas jūs toks?
Valandėlę padvejojau.
– Kirminų kirminas. Viso pasaulio kirminų karalius!
Nežinau, kas man šovė į galvą leptelėti tokią nesąmonę. Moteris atidžiau pasižiūrėjo į mane.
– Supratau. O kur jūsų bagažas?
Rankoje moteris laikė raciją, kuria gaudavo pranešimus ir siuntė nurodymus. Matyt ji vadovavo visai toli priekyje pabirusiai vilkstinei. Kupriai karavano smaigalyje jau iš lėto judėjo pietvakarių link.
– Jei neturit mantos, – pasiskubinkit. Už kelių minučių išvykstam.
Vieną akimirką vos nepaklausiau jos. Trūko dar vieno drąsinančio žvilgsnio ar mielesnio žodžio, bet moteris tuo momentu nusigręžusi kalbėjosi su arabais, o kai ji pagaliau vėl įbedė į mane savo juodas varano akis, buvau jau visai susitvardęs.
Mieste suskambo varpai. Galbūt jie kvietė šeštos valandos mišioms, o gal reiškė tik dar kažkieno beprotybę.
– Taigi, kad turiu, – pasakiau išdidžiai. – Turiu visko per daug, kad išvykčiau.
Paskui plačiai jai nusišypsojau, įsmeigiau kastuvą į smėlį ir nesisukiodamas patraukiau namų link.


Apie dešimtą vakaro svetainėje staiga užgeso šviesa. Drybsojau ant sofos ir laikraštyje peržiūrinėjau  nekilnojamo turto skelbimų skiltį. Iš pradžių pamaniau, kad perdegė toršero lemputė, bet paskui prisiminiau, jog tuo pat metu galvugaly iškart nustojo birbti ir ventiliatorius. Supratau, kad elektra pranyko visame bute.
Kai praėjusią savaitę užsuko vandenį, prieš tai buvo pranešę. Radau atvirlaiškį savo pašto dėžutėje. Esą, bus vykdomas vandentiekio sistemų profilaktinis remontas ar kažkas panašaus. Darbai turėjo trukti tik vieną dieną, bet nuojauta man kuždėjo ką kita. Sklidinai užipildžiau vandeniu visas turėtas talpas. Dienos bėgo, ir tos atsargos  nenumaldomai seko. Paskutinis pustuštis trilitrinis stiklainis riogsojo vonios kriauklėje, o vandens čiaupe taip ir neatsirado.
Telefono ryšys dar veikė, surinkau miesto savivaldybės numerį, bet niekas po darbo valandų nekėlė ragelio.
Grabinėdamas sienas, apčiuopom išėjau į kiemą. Vakaras buvo gaivus. Miestas skendėjo sutemose. Jokių gatvės žibintų atšvaitų. Užtat giedrame danguje ryškiai spingsojo mėnulis. 
Dešinėje kažkas mandagiai atsikrenkštė.
– Graži naktelė, pone.
Kiemas atrodė pilnas trumpų melsvų šešėlių. Jie šmėkščiojo visur. Mirgėjo akyse lyg ano pasaulio haliucinacija. Vienas šešėlis atsiskyrė nuo pastato sienos, ir iš tamsos šlubčiodamas išniro profesorius. Matyt, kurį laiką slėpėsi po balkonu. Valkata kažkur jau buvo dingęs.
– Jūs? Kaip mane suradot?
Profesorius sukikeno. Kai jis kilnojo rankas, į ledą sušalusios švarko rankovės per raukšles pokšėdamos lūžinėjo. Dešinė profesoriaus koja per sprindį virš kelio buvo nukirsta kažkokiu aštriu daiktu, ir iš sukruvintos kelnių klešnės kyšojo medinė bigė.
– Prisimenat aną raštelį prie smuklės? Apie kelio paieškas...
– Kas laimėjo rinkimus? – savo ruožtu paklausiau.
– Et, viskas susiklostė šlykščiai, – numykė profesorius, prisėsdamas ant betoninės laiptų aikštelės. –  Prie urnos susirinko tik pretendentai, likę senato nariai rinkimuose taip ir nepasirodė. Tik niekas negavo dviejų balsų. Visi trys kandidatai balsavo už save, mulkiai!
Jis pakėlė nuo grindinio valkatos skrybėlę ir nervingai švystelėjo man. Pastvėriau ją ore.
– Jūs irgi?
– O ko norėt. Dvi valandas pralindėjau šaldiklyje. Paskui barmenas už skolas nupjovė koją ir rytoj iš jos virs sriubą. Aš pavargau, žmogau. Žiauriai pavargau...
Nupurčiau nuo skrybėlės smėlį ir užsimaukšlinau ant galvos. Kai atsisėdau šalia profesoriaus, du maitvanagiai, iki tol abejingai snaudę ant balkono rėmo, ėmė vis smalsiau žvilgčioti žemyn. Vienas įsidrąsinęs nutūpė ant žemės. Panorėjęs beveik galėjau pasiekti jį ranka. Bet rankos neištiesiau. Nebaidžiau jo. Tik užsismaukiau skrybėlę ant akių, palinkėjau profesoriui labos nakties, o po to nugara tvirčiau užrėmiau savo buto duris ir pasistengiau kuo greičiau užmigti.