Durweight: I. Pabėgimas

Dabar jau puikiai suprantu, kad viskas neprasidėjo tą darganotą dieną.

Ištiesų pačioje pradžioje buvo žodis ir klausytojas. Žodis buvo Durweight, o klausytojas – berniukas, kuris prie susiglamžiusių marškinių ir prakiurusių kelnių derino strazdanas ir įvairiausių dydžių ir spalvų dėmės, o gal ir atvirkščiai. Tą lemtingą dieną raidės, skiemenys įsišaknyjo vaiko širdyje.
Po septynerių metų, kai jaučiausi vienišas raidė po raidės miesto vardas sugrįžo seno draugiško vaiduoklio pavidalu. Tuomet pasilenkęs šakute toliau sukau makaronus. Pamirkęs padaže grūdau į burną. Subtiliai kramsnodamas ryjau.  Pradėtas pokalbis tęsėsi toliau. Mano dalyvavimas nebuvo būtinas. Sesuo pasakojo apie savo spintą, apie naujus dėstytojus. Tėvas apie naujai perskaitytus straipsnius ir peikė politikus. Motina nuolankiai linkčiojo jų beprasmiams žodžiams. 
Atsistojęs nuo stalo padėkojau už pietus ir nuėjau į savo kambarį. Prisėdęs toliau mąsčiau apie savo pabėgimo planą, kurį prisiekiau įgyvendinti kažkur ateityje. Buvau bailys.
Dar po septynių metų, kai aidas atsimušantis nuo skaudžiai rausvų koridoriaus sienų šnabždėjo paslaptingus žodžius, o augalai sukrauti laiptinės pakraščiuose merdėjo iš troškulio, senojo miesto troškimas pažadino mane iš gilaus dvasinio snaudulio.
Balansuodamas maišais sužvejojau raktą iš kišenės, drąsiai įgrūdau į staktą, pasukau. Spyna trakštelėjo, vieną kartą. Dar kartą suktelėjau ir tarsi mano vidus pradėjo suktis. Spyna trakštelėjo, antrą kartą. Vėl elegantiškas mostas ir raktas neatlaikės įtampos palūžo. Nulūžusi dalis paskendo mano rankuose, pulsavo deginačiu karščiu. Pirkinių maišas dribtelėjo ir nusirito laiptais žemyn. Atsimušdami į laiptus obuoliai linksmai šokinėjo, o apelsinai pritardami garmėjo kartu.
Tuomet pasekia linksmųjų obuolių pėdsakais. Tai buvo mano senas pažadas, kurį suvokiau, kad pajėgsiu įgyvendinti. Žengiau laiptų pakopomis, palengva su pasimėgavimu.
Nulūžusią rakto dalį įsimečiau į kišenę. Jis įsmego jos gelmėse. Durys į mano senąjį pasaulį buvo užrakintos, ir aš nebegalėjau grįšti. Netiesa. Galėjau. Tačiau nebenorėjau. Mano vaiduokliškas egzistavimas baigėsi ir aš vėl atgimiau, kaip žmogus.
Tačiau žmonija mane pavadintų ką tik užgimusiu vaiduokliu. Jaunu, žengenčiu tik pirmus žingsnius. Aš išėjau tam kad rasčiau duris į Durweight.
Nuo tos dienos, kai išgirdau šį vardą žinojau, kad ten turiu atsidurti. Tarsi negirdimas balsas kvietė mane. Žinojimas, kuris buvo gilesnis už pačią logiką, man sakė, kad ten kur niekad iki šiol nebuvau ir yra mano namai.
Išėjęs į gatvę. Atsikvėpiau lengviau. Durys, kuriose vis dar riogsojo dalis rakto mane kvietė. Tačiau, kitas balsas buvo dar galingesnis.