Durweight: Prologas

Naktis buvo tamsi, bet ne tiek tamsi, kaip pati Tamsa tūnanti tavo močiutės spinetelėje. Pavienės figūrės lėkė pulsuojančiomis gatvių gyslomis, pasiekiančiose visus miesto pakampius. Ten slėpėsi gyvieji šešėliai prisidengę pastatų, žibintų, žmonių šešėliais. Visos gatvės artėjo arba tolo nuo miesto šerdies, senovinio apgriuvusio bokšto iškilusio virš visų miesto pastatų. Tarsi švyturys iškilęs virš alsuojančių jūros bangų.
Pasišviesdamos kelią melsvais žibintais, nuleistomis galvomis, tačiau tuo pat metu vis dairydamiesi aplink keliavo namo miestiečiai. Miestas greitai tuštėjo, kaip ir kasnakt. Niekas nežiūrėjo aukštyn, nes iš ties per daug kas vyko apačioje. Niekas nepamatė šių dviejų vyrų stovinčių senojo bokšto viršūnėje. Tačiau klausimas, net jei ir kas būtų radęs laiko ar noro pažvelgti aukštyn ar būtų įžvelgęs ką nors? Ar būtų pajutęs reikšmę to kas šiandien turėjo įvykti?
Niūri pilnatis prisidengusi debesų skara vienintelė stebėjo vyksmą bokšto varpinės aikštelėje. Viena figūra atsainiai rėmėsi į kraštą, tarsi nesuprasdama, kad skrydis žemyn tikrai nesibaigs geruoju, greičiausiai didele kraujo dėme. Kita apsivilkusi juodu gobtuvu laikėsi atokiau. Negalėjai įžiūrėti jų veidų, nes abiejų bruožai nyko mantijos klostėse. 
- Markai, Ar tu supranti? – paklausė gergždančiu balsu.
Atsisvėrė dar neatsargiau ir jau rizikingai balansavo ties atrodytų bedugnės kraštu. Gobtuvas nuslinko ir atidengė ilgą nosį, atsišokusius skruostikaulius, papilkėjusią odą, juodus ilgus plaukus surišktus odiniu šniureliu. Suraukti antakiai jam kalbant pagaliau atsirakino:
- Ko čia nesuprasti? Turiu parvesti žąsiukus namo. Gidi, aš nesu visiškas idiotas, juk mane pažįsti seniai…
- Kaip tik dėl to.
- Ačiū, tavo palaikymas visada mane džiugina. Bet relax. – atsilenkė dar labiau ir dabar jau itin pavojingai svyravo virš bedugnės. Jo pavojingi judesiai tikrai negalėjo patvirtinti jo atsakomybės jausmo. Gal tik galėjo įtikinti, kad jis nelabai supranta tokių sąvokų, kaip rizikinga, pavojinga, mirtina.
- M a r k u s a i, - atsidusime iškilo pilno vardo raidės. – ar tu vistiek eisi? Juk negaliu garantuoti, kad galėsi sugrįšti. Juk, tai… - balsas neišlaikęs žodžių svorio nulūžo sakinio vidury . O gal tiesiog nežinojo, kaip užbaigti sakinio.
- Žinau, žinau Gideonai. Nereikia man to kartoti šimtus kartų. Pasakei vieną kartą ir man viskas jau aišku. O beto tai kas turi būti atlikta yra svarbiau nei mano asmeniai troškimai.
- Kalbi, kaip nupiepęs superherojus, belieka tik tau herojaus kostiumą susirasti – šyptelėjo. - Tu neprivalai to daryti, juk gali tai padaryti bet kas kitas. Juk yra kas gali… - nutilo, nes suvokė, kad bando taip akiplėšiškai meluoti. Bet sukaupęs jėgas prabilo. – Mes trys likome, o kai tu išeisi tik dviese liksime. Galime paprašyti to padaryti ko nors kito, ne iš mūsų rato. Žinau riziką, bet ar neverta bent jau pabandyti?
- Egoistas – nusijuokė jaunuolis.
- Gal būt, bet aš noriu išsaugoti tai kas liko, juk mes paskutiniai kurie pamename kas nutiko aną kartą. O kai mūsų nebebus kas galėsi išgelbėti miestą sekantį kartą?
- Tarsi galėtumei! Juk tu žinai geriau nei aš, kad kai Tai pradės judėti, mes nieko nebegalėsime padaryti. Tu padarei ką gali, bet to neužtenka ir tai akivaizdu. Juk kaip kitaip mieste jau būtų atsiradusios skylės. O aš padarysiu šiandien tą patį, ką Vilija padarė, kai buvo atėjusi jos eilė.
- Suprantu, bet vistiek. Turi būti koks nors kitas būdas.
- Kas vistiek? Kitas būdas?
- Nežinau, bet turi būti kitas būdas.
- Gidi, ar tu radai kitą būdą?
- Kol kas, ne. Bet jis turi būti, aš juk dar ne viską žinau.
- Būtent. Jei iki šiandien neradai, tai šiai akimirkai tas galimas ar negalimas būdas neturi reikšmės. Šiandien jau paskutinis vakaras kai galime tai padaryti arba reiks vėl laukti kitos pilnaties, o tai nežinia kiek užtruks. Ir apskritai nežinome ar jos sulauksime, juk aną kartą reikėjo laukti beveik, net nežinau... man niekada nesisekė su skaičiais…
- Gerai. Jei rasi būdą sugrįšti padaryk ką gali. Mes tavęs lauksime. Labai noriu, kad tu sugrįštumei.
- Iki pasimatymo. – atsainiai leptelėjo. Ir staigiai persivertė per stogo kraštą. Girdėjai kaip skrendant plazda jo skvernai. Tuomet pasigirdo dūžio garsas ir žmogus nepasiekęs grįstos gatvės išnyko.
Gideonas liko vienišas ant stogo. Kelias akimirkas pasvarstė ką daryti ir apsisukęs pradėjo leistis žemyn. Jo širdis sunkiai daužėsi, nes tikrai nenorėjo, kad taip viskas pakryptų, bet kitos išeities nebuvo. Šešėliai tapo vis drąsesni ir jų buvo vis daugiau, o lyg to negana senoji kūdra vėl pradėjo pulsuoti, o kas jau kas tai nieko gero nežadėjo. 
Tačiau širdyje kirbėjo mintis, kad nereikėjo siųsti jo, nes planai gali būti sunaikinti. Jis kvailys, tikras kvailys, neatsakingas, mėgstantis riziką, ir svarbiausia neperprantamas. Tačiau jeigu viskas vyks pagal jo planą, tai jis galės pilnai juo pasinaudoti. Ir gal būt, tik gal būt Vilija galės sugrįšti, o tokia tikimybė, tikrai džiugino.