Man negaila mano likimo

Kazlas rinko miške malkas žiemai, kada netikėtai ir nelauktai iš kažkur atsirado Usūrinis šuo Džiugas ir įkando Kazlui į koją. Įkando ir – pabėgo.
Kazlas krito ir greitai šliaužė rytų kryptimi. Deja, tai nebuvo teisinga kryptis.
Išsekintas sunkaus ir betikslio šliaužimo Kazlas sustojo po šimtamete egle – pailsėti.
-          Gaisras, -  sušuko Kazlas.
Buvo žodis, bet dūmų nebuvo.
Praskrendantys paukščiai viskuo patikėjo ir ėmė kristi žemyn – gaisras jų supratimu – buvo pasaulio pabaigos pradžia.
Kazlas ėmė pagaliuką ir žadino iš mirties patalų nukritusius paukščius.
Kai kurie paukščiai kėlėsi ir skrido, o kai kurie gulėjo apimti depresijos, bedarbystės ir lūkuriavo: gal kas pasiūlys išgerti arba dar linksmiau sulaukti pasaulio pabaigos galo.
O Kazlas galvodamas savaip krapštė paukščiams plunksnas.
Išgirdęs šauksmą atskubėjo Siparis ant palšo arklio, o kai pamatę žemę, nuklotą depresiškai silpnų paukščių, pasakė:
-          Koks čia gaisras, kada paukščiai miega.
-          Ne gaisras, Sipari, tai aš pagalbos prisišaukti noriu.
-          Kas tau, Kazlai?
-          Man galas – šuva įkando. Nesitikėjau. Visiškai.
-          Kas čia dabar darosi?                            
-          Gelbėk. Tempk mane kur nors. Mirsiu aš nuo kraujo įsiliejimo į smegenis.
-          Nemirsi.
Siparis pasidėjo Kazlą ant  arklio ir eina.
Vilytė priėjo klausia:
-          Kodėl tu Kazlą ant arklio neši?
-          Ne bobų reikalas.
Vilytė užsidarė  oloje ir ilgai džiuvo nuo ašarų jos kailinė kepuraitė.
Maceina ėjo pasiskolinti runomis  aprašyto akmens, jau tuo laiku Maceinos žygdarbiai buvo įkalami į akmenis, ir žvilgtelėjo pas Vilytę.
-          Sveika, Vilka, ko raudi?   Gal tave koks vyras pametė?   - labai grubus Vilytės atžvilgiu buvo tą dieną Maceina.
-          Ne, manęs niekas nepaliko, nes nieko ir neturėjau. Sužinojau.., - staiga Vilytė nutilo.
-          Sakyk, ką sužinojai, o tai ...
-          Kazlo ir mano kojų kaulų tankumas – vienodas.
-          Eik tu peklon. Visiškai?   Tai jūsų kojų tankis identiškas? Negaliu patikėti. Tai stebuklas.
-          Tikrai, Maceina?   Aš stebuklas? Tikrai?   Maceina, nori parodysiu tai ką gamta iš manęs sukūrė???
-          Su malonumu pažiūrėsiu, kai nebus tiek saulės šviesos.
-          Ateisiu kai saulutė nusileis.
-          Einu ir aš kaulų tankio pasitikrinti. O gal ir mano..., - staiga Maceina nutilo.
Žynių Alkoje Maceina pamatė Siparį, kuriam Žynys įkalbinėjo atsigulti kniupščiam. Matėsi, kad Siparis atsigultų, bet nesupranta, kaip reikia gulėti kniupščiam.
-          Klausyk, ar gali man kaulų tankį pažiūrėti? – kreipėsi Maceina.
-          Nu aš dabar  laužiu Siparį. Supranti, vaikeli?
Kazlas miegojo, kada prie jo veido pasilenkė Vilytė.
-          Kazlai, tu ir aš – mes stebuklas.
Kazlas nesuprato ar dabar jam jau verkt ar juoktis.
Maceina palietė Vilytės petį:
-           Rodyk..
O čia iš nakties iššoko Siparis ir sušuko:
-          Tegyvuoja Kazlas.
Taip ir išgelbėjo šaunus kariūnas Siparis, usūrinių šunų sukandžiotą Kazlą.