visgi įsimintina

2011 09 12

Pasitkėkit aš ramus
Nesigręžioju į sapnus
Nubudęs.    Dažniausiai viską pamirštu.
Manau, atsakymus visus,
Kurių ieškojau dieną –
Sugirdžiau nakčiai.

Dabar ramu, bet vis galvoju,
Kaip vėl niršių taifūnų jėgą
Įkalint sielos galmėje?
O juk Ramybė – įkvėpia taurumą.

Manęs vis klausė, kodėl taip spindžiu...
Juk menka skeveldra tavo juoko
Pakelta prieš saulę žėri it dangus.

Tylėdama barstai skliaute laukimo sėklas,
Vėliau nutvėrusi delnais medelį liauną pakratai,
Sekundė...
Ir susitepus liemenį kvapais saldžiausiais liepų
Išeini. Sapnuos tu saugai savo gėlą, o kai

Švelnumas it strėlė išdygusi fontono
Įsilaužia į tūrį kūno, kurio valdyti negali.
Paklūsti.

Taip juntamas saldumas lūpų
Ir šešėlių, kuriuos palieki liečiama.