Vėtra

Staiga iš niekur kilus vėtra sukelia skausmus.
Išbest akis vis taikosi išpuoselėtos šakos,
pagavus plaukus tąso, išsilaisvinti sunku.
Viela spygliuota atvirą krūtinės ląstą drasko.

Be gailesčio per kuprą sunkūs kumščiai obuolių,
nuo vėjo ir nuo jų nebegali atgauti kvapo.
Tikiesi, kad aplamdys tik, kad pagailės, kad neužmuš.
Nuo meilės burnoje sūru, o akyse taip klaikiai šlapia.

Kamieną apsivijęs rankomis sau prie žaizdos glaudžiu,
maldas, gražbylystes kaip prakeiksmus nustot kartoju.
Be gailesčio į skutelius sudrasko vėjas ištartus žodžius
ir išdavikiškai pradingsta davęs valią kojoms.