Nedrąsios invazijos

Kaskart tavo žvilgsnis parodo po naują žemyną -
Ten kabantys sodai ir kalbantys vėjai. Manęs
Nėra ten. Išmokau ribų neužmynus
Nebūti. Išmokyk, jei nori, upes

Manęs neprileisti prie tavo žaliuojančių parkų -
Pašiauški žirgais jų bangas, juk žinai, kad bijau
Palaido žvengimo. Nemoku už karčių nutverti,
Kad tykiai paklustų. Sakyki, ar jau

Sargyba pasikeitė? Miegas atėjo į postą -
Tai mano kariauna pasiėmė miesto raktus.
Aš kardo plokščiąja puse tavo kaklą paglostau -
Miegoki ir tu. Čia manęs nebebus,

Nes tavo žemėlapių lapuose vietos užtenka
Tik ūžesiui, džiaugsmui, žydėjimui, derliui - ne man.
Iš čia nusiskinsiu tik balzganą mėnesio lanką -
Vien tam, jog žinotum, kad būta. Kraštan,

Iš kur atkeliauta, į ten ir sugrįš mano vyrai -
Tenai, kur už tavo bekraščių grafysčių ribų
Pasibaigia visos pasauly įmanomos ribos. Aš atsispyriau
Atskleist, kas esi. Ar įstengsi ir tu? -

Juk žvilgsnis tavasis kaskart dovanoja po naują žemyną -
Ten girdinčios sienos ir girdančios srovės - žinau.
Galbūt, jei per upę nutiestum siūbuojantį lyną,
Išdrįsčiau ateiti ir likti. 
Gal jau.