2011 09 07
Neištartas žodis
Jūros atodūsiu kvepia...
Ar kriauše paskutine ant
Medžio geltona prasitaria
Ruduo – kai lapai ne medžiais,
O gatvėmis vaikosi vėją.
Nutyliu, kiek liko užstrigusių ašarų
Upėse, kai vasara išsirengus išsiruošė
Spalvų upokšniais išsrūti.
Mažyčiais laveliais per nugarą,
Skruostus jaudulys nušiurpena,
Gal baimė...
Ką dar paruošė meilė,
O ji kūrybinga, net kai dilgsi teptukais
Širdy nerimas įsimetęs; ji ima ir pakeičia
Krypti, kaip laivas, kaip spalis.
Neištartas žodis – smulkmena,
O mes susirangome po antklodėm
Šildytis
Pamiršti ir jau besidengiantys
Dulkėmis.


žiūrintis dangun











